NETEKOME

Alvydas VALENTA

GYVENIMAS TAMPA KASKART RŪSTESNIS
(Adolfui Venckevičiui išėjus)

Sunku rašyti apie žmogų, šalia kurio buvai daugiau nei dvidešimt metų, kurio vadovaujamas žengei pirmuosius žingsnius žurnalistikoje ir dėl kurio geranoriškumo apskritai tapai tuo, kuo tapai. Tas žmogus - buvęs "Mūsų žodžio" vyriausiasis redaktorius Adolfas Venckevičius, žurnalui vadovavęs 33 metus, dar daugiau nei 10 metų jame dirbęs stilistu. Dirbęs iki praėjusių metų pabaigos - beveik iki paskutinių gyvenimo dienų.  

Sausio 23 d. Adolfas Venckevičius iškeliavo ten, kur anksčiau ar vėliau iškeliausime visi. Paskutinį kartą buvome susitikę prieš pat Naujuosius metus, tada tarstelėjo: "Protas dar šviesus, bet atsisako tarnauti kūnas". Adolfas Venckevičius buvo žemaitis - nemėgo daug ar tuščiai kalbėti, juo labiau apie savo ligas. Nors paskutiniais gyvenimo metais tos rykštės ar, teisingiau būtų sakyti rykščių, jis neišvengė, ir apie jas žinojo nedaugelis. Todėl ne vienas tikrai nuoširdžiai stebėjosi: "Buvo toks sveikas, taip netikėtai, staiga..." Deja, beveik visada artimi ir brangūs žmonės išeina netikėtai: net tada, kai šito jau tikiesi, kai žinai, kad kitaip nebus.  

Adolfas buvo žemaitis. Nemėgo ne tik kalbėti apie savo ligas, bet ir apskritai daugiažodžiauti ar pilvakalbiauti: ką nors be saiko girti ar peikti. Tačiau kaip tik dėl to jo nuomonė būdavo dar svaresnė.  

Adolfo Venckevičiaus gyvenimas ir veikla nesutraukomais saitais susijusi su "Mūsų žodžio" veikla. Kai tariame Adolfo vardą, galvoje turime ir "Mūsų žodį", kai sakome "Mūsų žodis", būtinai prisimename ir Adolfą Venckevičių. Žurnale jis dirbo nuo 1963 m. vidurio iki praėjusių metų pabaigos - beveik 45-erius metus. Jo svajonė buvo redakcijoje sulaukti žurnalo penkiasdešimtmečio ir savo paties aštuoniasdešimtmečio. Iki pirmojo jubiliejaus pritrūko truputį daugiau nei metų, iki antrojo - šiek tiek daugiau nei pusantrų. 

Adolfo Venckevičiaus vadovaujamas išaugo ir subrendo ne vienas Lietuvoje gerai žinomas rašytojas ar žurnalistas. Vieni jų, kaip ir Adolfas, jau iškeliavę amžinybėn, kiti - sėkmingai darbuojasi įvairiose redakcijose. Nevardinsiu visų Adolfo Venckevičiaus gyvenimo datų ar svarbiausių biografijos faktų, bet pro kai kuriuos dalykus praeiti tiesiog neįmanoma. Gimė 1929 m. rugsėjo 30 d. Vincentavo kaime, netoli Tverų, Plungės rajone. Regėjimo neteko vaikystėje, susižeidęs sprogmenimis - galėtume sakyti, įprastas pokario vaikų likimas. 1948 m. atvyko mokytis į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Ją baigė 1955 metais. Tai buvo pirmoji šios mokyklos abiturientų laida, o Adolfas - vienas iš jos atstovų. Nerizikuodami būti pernelyg patetiški galime sakyti, kad tai buvo simbolinė laida, nužymėjusi visą tolimesnį aklųjų gyvenimo kelią - siekti mokslo, gyventi kuo prasmingesnį ir kūrybingesnį gyvenimą. Beveik visi šios laidos abiturientai įsigijo aukštąjį išsilavinimą. Adolfas Venckevičius buvo tarp jų - Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitetą baigė 1960 metais. Nuo 1963 m. vidurio, kaip jau sakėme, savo gyvenimą susiejo su "Mūsų žodžiu". Tačiau šio žmogaus kūrybinę biografiją labai susiaurintume laikydami jį tiktai žurnalistu, tiktai "Mūsų žodžio" redaktoriumi. Adolfas Venckevičius visą gyvenimą rašė meninę prozą. Jo apsakymus spausdino įvairūs respublikiniai leidiniai. 1997 m. išleidžiama pirmoji jo apsakymų knyga "Gyvatė valgo ledus". Po šios buvo "Anapus vaivorykštės" (1999), "Paslapties šypsenos" (2004). Redakcijos kompiuteryje likusi ir ketvirtoji - "Ties septynioliktuoju namu". Nežinau, ar autorius ją buvo parengęs visiškai, ar dar ką nors taisė ar žadėjo taisyti, bet knygos rankraštis tikrai egzistuoja. Adolfo Venckevičiaus gyvenimas - geriausias pavyzdys, kad žmogus, net sulaukęs brandaus amžiaus, gali kurti, rašyti ir leisti knygas, išsaugoti šviesų ir aiškų protą. Dar prieš trejetą dvejetą mėnesių su Adolfu buvo galima pasišnekėti ne tik apie redakcijos reikalus, bet ir apie naujausią grožinę literatūrą - suomių rašytojo M. Valtarės ar japono H. Murakami knygas.  

Pamažu, bet nepermaldaujamai išeina senoji gvardija, kūrusi ir sukūrusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, vairavusi jos laivą politinių, ekonominių štilių ir audrų metais. Kas užims jos vietą, kas tęs jos darbus? Jau minėtas M. Valtarė savo knygose teigė: griūva valstybės, ekonominės sanklodos, keičiasi žmonių papročiai ir gyvenimo būdas, tačiau filosofai žino: "Gyvenimas tęsiasi". Adolfas šiai minčiai tikriausiai būtų pritaręs be išlygų. Taip, gyvenimas tęsiasi, tačiau su kiekvienu pažįstamo, artimo žmogaus išėjimu anapus jis tampa rūstesnis, iš mūsų pačių reikalaujantis daugiau atsakomybės, apsisprendimo ir tiesos. Tiesos apie tai, kaip patys gyvename, ką šioje žemėje veikiame ir ką po savęs paliksime. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]