LASS LITERATŲ KŪRYBA

* * * 

Vakaras... seniai visi jau miega, 

Tik aš viena čia sėdžiu, 

Kuriu, rašau eiles. 

Bet nieks to nežino, 

Nes jas rašau labai vėlai vėlai. 

O paskui jas padegu... 

Ir nieks nebepamato 

Nei pelenų, nei ašarų, 

Kurios vilgo man akis, 

Ir skausmo to, 

Kuris veria man krūtinę. 

* * * 

Nori, aš būsiu snaigė 

Tavajam delne. 

Ištirpusi būsiu ašara, 

O vėl spinduliui palietus 

Tau būsiu ir rasa. 

O kai saulutė labiau pamylės, 

Pakilsiu debesiu iki dangaus, 

Kad vėl sugrįžčiau 

Į tavo delną snaige. 

Ir taip ratu, ratu, ratu - 

Tik panorėk! 

Ir būsiu tavo snaige. 

Aš tavo snaigė 

Tavajam delne. 

* * * 

Kaip gera gyventi, 

Kai matai gėrį, 

Kai matai krykštaujantį kūdikį, 

Saulėtekį ir saulėlydį. 

Kai matai aplinkui 

Pievą, mišką, žydinčias gėles 

Ir trykštantį iš po žemių šaltinį. 

Visa tai - mūsų gyvenimas, 

O mes dažnai nemokame gyvybės vertinti. 

Tos gyvybės, 

To grožio, kuris supa mus. 

Mes trypiame jį ir niekiname, 

Paverčiame dykuma, 

Kurioje nė gyvybės lašo. - 

Tad nepaverskime to gražaus 

Lietuvos kampelio tokia dykuma. 

Tegu ji auga ir klesti, 

Tegu ji būna pati brangiausia 

Kiekvieno širdyje. 

Aš jūsų prašau! 

Mylėkime tą Lietuvos kampelį. 

* * * 

Tu nori pažinti mane? 

Aš tau galiu pasakyti: jei tu pažįsti jūrą - tai pažinsi ir mane. 

Juk aš kaip jūra: tai banguota - tai rami, 

tai sekli, tai gili. Su lopais ir tuščia, nyki. 

Juk aš kaip jūra - tai bekraštė, tai maža, tai galinga, tai silpna, 

tai negailestinga, tai labai gera. 

Tu nori pažinti mane: 

aš tau galiu pasakyti, jei tu pažįsti jūrą - 

tai pažinsi ir mane. 

* * * 

Grįžtu namo, 

Atidarau duris: 

Iš ten padvelkia šalčiu ir vienuma. 

Gūdi tyla, tik kambariuose 

Girdėti mano širdies dūžių aidas. 

Nieks nepabeldžia į duris, 

Ir telefonas tyli lyg užburtas. 

Tešildo tik viena mintis, 

Kad ten, toli, yra žmogus toks širdžiai mielas ir brangus, 

Į kurio petį atsiremti visada galiu. 

* * * 

Vėjas išpynė kasas, 

Saulė nurusvino veidą, 

Tik ramunėlė vieniša 

Mena man tuos laikus, 

Mena jūrą, saulę ir "saulės vaikus", 

Kai stovėjau 

Vėjo nugairinta pajūry. 

* * * 

O vėjau, atskrieki, aš laukiu tavęs, 

Šalto, galingo ir šilto, silpno, atpūski darganą, lietų. 

Lai lietus plauna skruostus, kad nieks nepamatytų ašarų, 

Lai lietus užgožia tylią mano raudą. 

O vėjau, draikyki plaukus, 

Bučiuoki skruostus, 

Išrauki ilgesį ir skausmą. 

O vėjau brolau, 

Atneški laiškus, rašytus medžių lapuose. 

Atpūski meilę mylinčių žmonių. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]