SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Vilmantas BALČIKONIS

LYGIŲ GALIMYBIŲ SITUACIJA LIETUVOJE

Šių metų lapkričio aštuntą dieną Vilniuje vyko asociacijos "Lietuvos neįgaliųjų forumas" surengta konferencija (NE) PASIEKIMAI LYGIŲ GALIMYBIŲ VISIEMS METAIS. Į šį renginį susirinko nevyriausybinių organizacijų, susijusių su neįgaliaisiais, atstovai. Juk šie metai buvo paskelbti lygių galimybių visiems metais. Šiais metais pasirašyta Lygių galimybių konvencija, nors neratifikuota. Artėja terminas, kada visas socialinių paslaugų teikimas iš nevyriausybinių organizacijų bus perkeltas į savivaldybes. Taigi didžiojoje politinėje arenoje vyksta pokyčiai, į kuriuos negalima nekreipti dėmesio. Kas nuveikta per pastaruosius metus, kur yra nepadarytų darbų, kokia ateities strategija būtų naudinga, ir susirinko nevyriausybininkai aptarti šioje konferencijoje. 

Konferenciją pradėjo Jolanta Samuolytė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų vadovė. Ji pranešime "Kokią situaciją turime Lietuvoje Lygių galimybių metais?" bendrai apžvelgė lygių galimybių ir diskriminacijos padėtį Lietuvoje, neišskirdama neįgaliųjų iš visų mažumų situacijos. Buvo pastebėta, kad Lietuva šiame bendrame kontekste turi puikų įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindą, bet deklaracijų įgyvendinimas stipriai atsilieka. Viena to priežasčių galėtų būti politikų neryžtingumas ir elementarus neįgaliųjų poreikių nesuvokimas. Be to, pastebimas pačios visuomenės neišprusimas tolerancijos ir diskriminacijos srityse. O politikai juk stengiasi įtikti daugumai, tad ir turime gražias, tačiau formalias deklaracijas be jų įgyvendinimo. 

Tęsiant pasisakymus pesimistinė gaida nuskambėjo Lietuvos invalidų draugijos teisininkės Vilmos Kazlauskaitės pranešime "JT Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo problematika". Pats dokumentas buvo pavadintas utopišku. Galėtume sakyti, kad tai nėra blogai. Utopiškumas nurodo tvarkingą, gražų, sutvarkytą pasaulį. Bet tai tik vienas šios sąvokos ir dokumento aspektas. Dokumentas tikrai numato geras sąlygas neįgaliesiems, bet, kita vertus, kaip ši utopija bus įgyvendinta mūsų visuomenėje? Čia reikėtų atsižvelgti į finansines galimybes, į bendrą visuomenės požiūrį ir politikų valią. Taigi, matyt, utopijai ir lemta likti utopija.  

Klementina Gečaitė, VšĮ "Globali iniciatyva psichiatrijoje" projektų vadybininkė ir teisininkė, savo pranešimą "Ar vyksta pokyčiai neįgaliųjų integracijos srityje" pradėjo paminėdama Vakarų šalyse įvykusį lūžį dėl neįgalių žmonių. Dabar asmeninė neįgalumo problema traktuojama kaip visuomeninė. Visai visuomenei perkeliama atsakomybė pasirūpinti lygiomis galimybėmis visiems. Šiuo pagrindu ir buvo parengta JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Paminėta problema, kad verčiant šią konvenciją į lietuvių kalbą, vyksta ir jos netiesioginis interpretavimas: sąvokos išverčiamos neteisingai arba su neadekvačia potekste. Toliau buvo susitelkta ties neveiksnumo paskelbimo problema - tai daugiau susiję su neįgaliaisiais, turinčiais protinę negalią. Apibendrinant šį pranešimą galima pasakyti, kad pokyčiai vyksta galbūt ne visada taip sparčiai, kaip mes norėtume. 

Konkrečią problemą pranešime "Problemos subsidijuojant darbo vietas sunkiausią negalią turintiems žmonėms" iškėlė Lietuvos neįgaliųjų socialinių įmonių prezidentas Leonas Kirkilovskis. Subsidijos skirtingą negalios lygį turintiems žmonėms yra vienodos. Tai skatina darbdavius priimti į darbą kuo mažesnę negalią turinčius žmones. Siekiant padidinti didžiausią negalią turinčių darbuotojų skaičių reikėtų subsidijas diferencijuoti: kuo didesnė negalia, tuo didesnės subsidijos. Tokį modelį siūlo Leonas Kirkilovskis. Tačiau bendra jo nuomonė apie neįgaliųjų rėmimą darbo vietose yra patenkinama.  

Trumpai aprašysiu filmą "Ar taip gali būti?", kuris buvo pristatytas šioje konferencijoje. Tai maždaug 15 min. mėgėjiška vaizdo kamera nufilmuotas filmukas, tačiau jis puikiai ir įtaigiai parodo neįgaliųjų su vežimėliais padėtį. Filmo veikėjas, vaikinas vežimėlyje, bando pasiekti pagrindines institucijas - pradedant paštu, teismu ir baigiant universitetais, gydymo įstaigomis. Akivaizdus paradoksas: neįgalusis vežimėlyje negali net iškelti bylos teisme už diskriminaciją, už aplinkos nepritaikymą, nes jis negali patekti į teismą. Tai, aišku, yra suabstraktintas pavyzdys, panašus į anekdotą, bet daugelio neįgaliųjų padėtis tokia pati. 

Tema, susijusi su galimybe pasiekti ir susisiekti, bet ne fiziškai, o informacijos kanalais, buvo atskleista Vytauto Gendvilo, LASS žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiojo redaktoriaus pranešime "Neregys ir nuo jo tolstanti informacinė sistema". Televizija, laikraščiai, žurnalai, knygos - visa tai yra kasdienis informacijos šaltinis, įprastas reginčiajam. Neregys turi tenkintis skurdžiu įgarsintų žurnalų kiekiu. Šis kiekis buvo didesnis net tarybiniais metais nei dabar. Knygų brailio raštu per metus išspausdinama vos 60, kartu sudėjus visus vadovėlius, grožinę literatūrą ir kita. Įgarsinimo srityje šiek tiek geriau, tačiau daugumos ausinukų, skaitmeninių grotuvų valdymas yra pagrįstas ekrane pateiktu meniu, kuris neregiui neprieinamas. Kalbėti apie komercinės televizijos geresnį pritaikymą neregiui net nėra prasmės. Kartais žiūrint krepšinį per televizorių, klausant komentatoriaus sunku susidaryti įspūdį apie realią padėtį aikštelėje, taškų kiekis pranešamas gana retai. Dominuoja įspūdingi vaizdai. Neregys, naudodamasis kompiuteriu ir garso sintezatoriumi, gali mėginti brautis į painų interneto tinklą. Aiškios ir nepainios struktūros internetinių puslapių taip pat nėra daug. Tad informacijos kiekis priklauso nuo išradingumo ir sumanumo. Norintys, smalsūs neregiai randa būdų, kaip prieiti prie informacijos šaltinių, bet šiuos būdus būtų galima palyginti su užžėlusiais siaurais miško takeliais. Juos dar akivaizdžiai reikia platinti.  

Paskutinį pranešimą "Esama neįgaliojo padėtis Lietuvoje: realijos ir perspektyvos" skaitė Valda Svetikienė, Lietuvos kurčiųjų draugijos projektų koordinatorė. Iš šio pranešimo įstrigo viena, bet labai svarbi mintis. Ją čia ir norėčiau akcentuoti. Dabar daug kas keičiasi finansavimo reikaluose. Ateityje šie pokyčiai bus dar svarbesni. Kad būtų galima tvirtai atstovauti neįgaliųjų interesams, būti realia jėga politinėje arenoje, visos nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos neišvengiamai privalo kalbėtis viena su kita, bendrauti ir bendradarbiauti, vienytis. Šiuo akcentu ir baigėsi formalioji konferencijos dalis. Liko laikas, per kurį neformalioje aplinkoje kiekvienas galėjo pabendrauti, pasidalinti idėjomis, užmegzti glaudesnius ryšius.  

Šią konferencijos apžvalgą norėčiau užbaigti trumpu pamąstymu apie diskriminaciją ir nelygybę. Ar kiekvienas silpnaregis suvokia ir pastebi, kai jį diskriminuoja? Juk mes esame pripratę prie tokios kasdienės situacijos ir, tik susidūrę su aiškiais trukdžiais gauti tam tikrą paslaugą, pastebime diskriminaciją: pvz., bendrojo lavinimo mokykloje atsisakoma mokyti silpnai matantį vaiką. Ir net tokiais atvejais nuolankiai priimame mokyklos pasiaiškinimą, kad nėra vietų, nėra tam skirtų specialistų. Ar kiekvienas žino, kokios jo teisės turi būti garantuotos? Aš suprantu, kad dažnai diskriminacijos ir nelygybės argumentų imamasi norint tiesiog išpešti naudos sau, nesuvokiant jos prasmės. Bet tai irgi rodo nesupratimą ir neišmanymą. Diskriminacijos bylų, kurias kelia neįgalieji, procentas palyginti mažas. Ar tai rodo, kad nėra diskriminacijos? Manau, ne. Reikėtų pripažinti, kad šioje srityje trūksta išprusimo. Pastaruosius dvejus metus vyko fizinės savigynos seminarai, bet gal ne mažiau reikalingesni ir seminarai, supažindinantys su teisėmis, diskriminacija bei jos sprendimo būdais. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]