MUMS RAŠO

Ilona ŠNARIENĖ

SPALVOTI KAMUOLIUKAI TAMSOJE

Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose vyksta LASS narių rankdarbių paroda "Ką gali darbščios rankos." Kai susitikome su ponia Aldona Meškoniene, eksponuojančia šioje parodoje savo rakdarbius, ji vis kartojo, kad nesijaučia išskirtinė - gyvena kaip ir visi kiti jos likimo žmonės, tačiau laiku sugebėjo rasti užsiėmimą, padėjusį būti savimi. 

Laimės galima rasti ir varge. Ponia Aldona gimė ir augo Joniškio rajone. "Tėvelis žuvo fronte, o mama, kur tik eidavo, ten mane su broliu vesdavosi, taip mus abu viena ir užaugino, - pasakoja ponia Aldona.- Pokario metai buvo labai sunkūs ir baisūs: pamenu, kol Kaunan nuvažiavome, batai nuplyšo, o naujų nupirkti neturėjome iš ko, bet aš ir be batų buvau laiminga, svarbu, kad Kaune. Gyvenome nuolatinėj baimėj, nes žmones vežė į Sibirą. Mano mama kilusi iš turtingos šeimos: abu jos broliai iš akmenų malūną buvo pastatę, senelis žemės turėjo. Kartą mama atvažiavo manęs namo parsivežti ir sako: "Važiuojam, jei veš, visi išvažiuosim". Grįžome namo, ji pabaladojo į langą pusbalsiu šaukdama: "Broliuk, broliuk, įleisk, ar tu dar tebesi?" Išgirdęs mamos balsą, brolis atidarė duris - tada jam gal 17 metų tebuvo. Vis dėlto 1947 metais mano šimtametį senelį išvežė į Sibirą. Senelis ištvėrė tą sunkią ir varginančią kelionę, bet ten, svetimoj šaly, gyveno neilgai - po 3 savaičių mirė. 1990 metais karstas su jo palaikais buvo pargabentas į Lietuvą."  

Mama negailėjo, bet mylėjo 

"Mano akys nesveikos nuo vaikystės. Mama iš karto pamatė, kad kažkas yra negerai su mano akimis ir nuvežė mane pas daktarą į Šiaulius. Nepamenu, ką tas daktaras pasakė mano mamai, bet, matyt, nieko padėti negalėjo. Apie mano ligą abi niekad taip ir nekalbėjome, tačiau mama manęs vien todėl, kad labai silpnai mačiau, tikrai nelepino, atvirkščiai, dirbau visus darbus: melžiau karves, ravėjau daržus. Aišku, ne viskas įmanoma aklajam, bet stambias daržoves, tokias kaip svogūnus, pupeles, burokėlius ir kt., galima atpažinti. O kaip smagu būdavo, kai abi kepdavome bandelas ir pyragus! Už labai daug ką esu dėkinga mamai." 

Savo vaikams ponia Aldona sako buvusi "minkštesnė", tačiau šiandieną dukterimis tikrai nesiskundžia - abi užaugo geros ir rūpestingos. Pirmagimės veidelį dar atmena, o antrą savo dukrelę augino jau jos nematydama. Vyresnioji Aldonos duktė ūkininkauja, o jaunėlė su šeima pasiliko gyventi pas tėvus. Ponia Aldona džiaugiasi, jog vakarais, kai žentas su dukra grįžta iš darbų, visi kartu pajuokauja, pasidalija dienos įspūdžiais. "Kai jaunas protas šalia ir pats, atrodo, jaunėji, kitaip - imtumei ir pasentumei anksčiau laiko," - šypsosi ponia Aldona. 

Gyvenimas išmokė visko 

"Megzti pradėjau, kai dar į mokyklą nėjau, - mena ponia Aldona, - mama įdavė į rankas virbalus ir pasakė: "Vaikel, megzk, išmokysiu pončiaką (kojinę) megzt, kai numirsiu - duoną užsidirbsi". Bet iš mezgimo duonos taip ir nevalgiau. O kam? Abu su vyru darbus turėjome, iš to ir gyvenome, o dabar laisvo laiko turiu per akis ir nuobodu būtų nieko neveikti: juk puodai, bliūdai, grindų plovimas kiekvienam atsibosta. Būna, kad numezgu megztinį ir sakau - viskas, daugiau nemegsiu! Amžius ne tas - rankas paskausta, širdis pradeda smarkiau mušti, bet, savaitei praėjus, vėl einu siūlų ieškoti...Mezgu visiems - dukroms, anūkėms ir visiems namiškiams, svetimam žmogui bijočiau - dar netiks, nors per tiek metų, atrodo, viską žinau. Raštą pačiupinėju ir suprantu, dažnai ir savo kokį sugalvoju. Būna, kad ir anūkės kritikuoja: "Močiute, ne tokia dabar mada," - sako, - bet velkasi ir nešioja, o grįžusios iš mokyklos džiaugiasi, kad ir draugėms megztinis patikęs. Kai anūkė pasakė mokytojai, jog megztinį jai numezgė nematanti močiutė, mokytoja ją melage išvadino. Sunku sveikam žmogui patikėti tokiais "stebuklais". Tačiau negi dejuosi? Dejuoti ir sveikas būdamas gali rasti dėl ko. Manau, reikia skintis kelią į priekį, nors būna gyvenime visokių akimirkų." 

Poniai Aldonai liko giliai širdin įstrigęs ne itin malonus atsitikimas, nutikęs ligoninėje. Kad laikas greičiau "eitų", ji nusivežė ligoninėn pradėtą mezginį, pasidėjo ant lovos ir nieko blogo neįtardama išėjo med. seselės lydima pasikalbėti su gydytoju. Kol abi su gydytoja kalbėjosi, kažkas ėmė ir sunarpliojo mezginį. Ponia Aldona mena daug vargo turėjusi, kol viską taip, kaip buvę padariusi. "Apmaudu buvo, tačiau nebuvau žiopla," - sako ponia Aldona. Gaila, bet sveikų žmonių nesupratimą Aldonai teko pajusti ne vieną kartą, tačiau, pasak jos, "laikas užgrūdina sielą ir ilgainiui nekreipi į tai dėmesio". 

Tarybiniais metais ponios Aldonos rankdarbius - suknutę ir megztinį, megztą iš trijų spalvų siūlų, - buvo išvežę į regėjimo negalią turinčių žmonių parodą Maskvoje. "Pamenu, daug vargo turėjau su tuo megztiniu, nors dar truputį mačiau, bet labai sunkiai spalvas atskirdavau, - pasakoja ponia Aldona. - Dabar mano mezginiai vienspalviai, bet man ir nematant labai svarbu siūlo spalva. Mėlyna ir bordinė yra mano mėgstamiausios spalvos, o žalios spalvos vengiu, nes ji man negraži."  

"Kai nuvažiavau mokytis į Kauno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą, mokytoja mane išmokė megzti rankine mašina. Tais laikais labai daug visokių amatų toje mokykloje galėjai išmokti, tik noro reikėjo turėti. Gyvenimas ten virte virė. Mes dažnai eidavome į teatrą, rečiau - į kino sales pačių pasirinkto filmo pažiūrėti, važiuodavome į ekskursijas, lankydavomės gamyklose, kad suprastume, kas, kaip ir iš ko yra daroma. Nors mokytis tingėjau, man viskas buvo įdomu, bet buvo ir daug nereikalingų dalykų, kuriuos reikėjo "zubryti" be jokios naudos. Žinoma, labai pasiilgdavome namų ir ten likusių artimųjų, tačiau juose pabuvus vėl traukdavo į miestą, kur daugiau draugų. Žmogui gyvenime labai svarbu draugų turėti, ypač esant jaunam, nors ir senatvėje jie reikalingi". Ponia Aldona sako, jog draugų jai rasti nebuvo sudėtinga, ir smagiai juokiasi prisiminusi, kaip su draugais pabėgdavo iš mokyklos, sėsdavo į autobusą ir išmaišydavo visą miestą. O kaip kitaip jį pažinsi? "Įdomu pažinti miestą, - sako ponia Aldona, - buvau labai drąsi, tad pasiklysti nebijojau".  

Tamsoje gyventi nėra lengva, bet įmanoma 

"Gyvenime buvo daug gražių dalykų, - sako mano pašnekovė.- Neseniai buvau Panevėžyje, mat draugė pakvietė į įkurtuves. Šventę suruošė netoli Panevėžio esančiame miškelyje - ten pirtis, šalia prūdelis. Tai koks džiaugsmas man buvo - kiek aš prisiplaukiojau! Labai mėgstu vandenį. O kaip jauna būdama aš dviračiu lakstydavau! Nesvarbu, kad prastai mačiau, vis tiek sėsdavau ir važiuodavau - juk jaunam norisi visko, gal todėl ir baimė mažesnė būna. Dabar, neduok Dieve, jeigu sveiką suaugusį žmogų į aklojo vietą padėtų, baisu būtų. Priprasti gyventi nematant nėra lengva, mažam galbūt lengviau, bet vaikystė be galo sunki būna. 

Turiu silpnybę knygoms, ypač didelės apimties. Kai sukuosi virtuvėje ar pasiimu mezginį į rankas, visada šalia pasidedu įgarsintą knygą ir, kol ruošiu valgį ar mezgu, ji man bilda į ausį. Taip esu daug knygų perskaičiusi.  

Kaune, mokykloje, išmokau šokti valsą. Šokių būrelį galėjo lankyti visi - silpnai matantys ar visai nematantys. Man labai patinka šokti. Mokykloje išmokau ir dainavimo paslapčių, nors esu labai prasta dainininkė (juokiasi). Dabar su malonumu dainuoju aklųjų ir silpnaregių kultūros namų folkloriniame ansamblyje "Sedula". Rugsėjo mėnesį su ansambliu buvome Čekijoje, kur dalyvavome tarptautiniame regėjimo neįgaliųjų festivalyje "Tifloart 2007". 

Kai dirbau Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate, į darbą ėjau kaip į šventę, kuri tęsėsi 40 metų. Dirbome įvairius smulkius darbus, ypač smulkios buvo užuolaidų segtukų detalės: dvi plokštelės, kurių tarpe - smulki spyruoklė, ir visa tai reikėjo permauti adatėle. Iš pradžių buvo sudėtinga, bet kai įgundi - greitai pataikai, tada ir su sveikuoju galima eiti lenktynių, - juokiasi ponia Aldona. Sveikieji gyventi nemoka, nes į viską per daug rimtai žiūri. Neseniai gretimo namo laiptinėje, kurioje nėra langų, pradingo elektra. Kokią didelę tragediją žmonės iš to padarė! Aš kaip tik pas draugę į tą namą ėjau, tad man buvo keista ir juokinga, kad žmonės, pradingus šviesai, negali rasti savo namų". 

Šiandieną ponia Aldona džiaugiasi gyvenimu, trykšta meile itin jos mylimiems dviem proanūkiams ir sako, kad senatvėje laisvu laiku gera džiaugtis tada, kai esi kažkam reikalingas, kitaip - "kur gi dėti tą laiką?" 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]