LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vytautas TALAT KELPŠA NE PASAKĄ SEKU... |
Vakarais, žmonėms susirinkus į baraką, prasidėdavo Gaikos pramogos. Savo malonumui jis kaskart surengdavo ciniko pramogas su sadizmo elementais. Pirmą vakarą pamatęs, pakraupau, o vėliau išeidavau iš barako. Turiu pripažinti, jog po mano padarytos jam paslaugos jis visiems leido suprasti, kad niekas niekada neturi teisės manęs skriausti. Vadindavo ne kitaip, tik kalviu. Prie mano davinio niekas nagų nekišo, nors iš kitų cukrus ir dalis duonos būdavo atimama, - jam buvo nė motais, kad kažkas lieka be duonos normos. Visi sotūs žmonės nori smagiai praleisti vakarą. Taip ir Gaika: prisikimšęs skrandį, vaikšto po baraką ir ieško aukos. Kokiu principu rinkdavosi patyčių auką, nežinau, tik priėjęs prie kokio nors po alinančios darbo dienos pavargusio kalinio klausia: "Ar tu myli mane?" Ką vargšas, žinantis jo pokštus, gali atsakyti, atsako: "Myliu". Jis vėl klausia: "Kaip tu gali mane mylėti, jeigu aš iš tavęs atimu cukrų, suvalgau tavo gautą siuntinį? Meluoji, tu negali manęs mylėti, padlaižiauji man ir meluoji. Vyrukai, čiupkit jį ir patikrinkit, kaip jis iš tikrųjų myli." Žmogelis atvedamas prie Gaikos gulto, jis pats atsisėda ir liepia patikrinti. Dvi šestiorkos užlipa ant antro gultų aukšto, likęs apačioje užneria tikrinamajam ant kaklo šaliką su kilpa, galus paduoda stovintiems viršuje, šie žmogelį pakelia nuo grindų ir laiko. Gaika mėgaujasi, tik pamatęs, kad tikrinamasis pradeda su dievais šnekėti, liepia paleisti. Vargšas kaip maišas susmunka ant grindų. Vos jam atsigavus, Gaika vėl klausia: "Ar myli mane?" Savaime aišku, koks kitoks galėtų būti atsakymas, kaip: "Myliu". Procedūra kartojasi kelis kartus, kol žmogus nustoja atsakinėti į jo klausimus. Tada, išnešę leisgyvį į barako vidurį, palikdavo gulėti. Kiek atsigavęs, nušliauždavo prie savo gulto, o Gaika triumfuodavo ir visam barakui aiškindavo, kad šis žmogus tikrai neišduos, - jis jau patikrintas. Kitą vakarą kenčia kita auka. Šiurpas imdavo! Vidurnaktį, o gal ir paryčiais (pavargęs ir įmigęs nesusiorientuodavau), pažadina baisus Gaikos klyksmas: "Barake šalta, visi lauk malkų atnešti, kas neatneš - į baraką neįeis." Paėmęs lazdą, tranko miegančius ir veja iš barako, nesvarbu, ar tu basas, be kepurės, ar pusplikis. Lauk - be kalbų! Pats atsistoja tarpduryje ir laukia sugrįžtant. Atnešei kokį šakalį - įeisi, atėjai be nieko - lazda per šonus, eik - ieškok. Kur tu, žmogau, rasi. Visa zona penkiom eilėm pereita, ne tik malkos, visos skiedros surinktos. O lauke tikrų tikriausias Sibiro šaltis spaudžia. Nors Gaikos buvau užtariamas, bet apsidžiaugiau, kai zonos aptarnavimo barake atsirado vietos, ir galėjau persikraustyti. Čia buvo visai kitokia atmosfera, tuo labiau po to, ką teko išgyventi ir matyti, nors pats nekentėjau. Praėjo metai šiame lageryje. Daug kas pradėjo gauti siuntinius. Laimė, jei sugebėdavo atsiimti siuntinį Gaikos reksų nepastebėtas, - tada dar pasinaudodavo. Šiaip vienintelė siuntinio gavėjo teisė buvo nueiti į štabą jo pasiimti. Vos tik išėjusį, Gaikos palyda nuveda pas jį. Ten siuntinys patikrinamas ir dažniausiai grąžinami vien juodos duonos džiūvėsiai. Gavėjas net nesužinodavo, kas siuntinyje buvo, bet laiške nuoširdžiai dėkodavo už labai gerą ir pilną skanumynų siuntinį, suteiktą paramą. Kaliniai, negaudami pakankamai maisto, nekalbant jau apie jo kaloringumą, dirbdami sunkų fizinį darbą, terorizuojami Gaikos (į tai vietinė valdžia nekreipė jokio dėmesio), gyvendami net blogesnėmis negu šuniškomis sąlygomis, pamažu silpo. Tarp tokių buvau ir aš. Prisiminiau Altajaus kraštą, bet Rešiotai pranoko ir Altajaus badą. Buvo labai keista savijauta. Tampi viskam abejingas, kaip dabar sako: "Viskas vienodai rodo". Viską, kas aplink vyksta, matai tartum rūke, tartum gyventum ne savo gyvenimą, o šalia jo. Lyg tavęs visiškai neliečia, kad tik apsieitų be tavęs! Esi bejausmis. Vienintelė mintis nuolat persekioja: kur gauti kepaliuką duonos, tik duonos. Suvalgytum, ir gyvenimas kitoks pasirodytų. Su šiomis mintimis guldavau ir keldavau. Bet vis tiek dar netikėjau, kad jau viena koja stoviu duobėje, kad dabar jau galas. Turbūt dar nevisiškai buvau nusilpęs, nes išvesdavo į darbą. Net neįsivaizdavau, kad esu distrofikas. Veidrodžio niekas neturėjo, draugus ir bendradarbius matydavau kasdien, todėl staigių pakitimų nepastebėdavau, visi buvo tokie pat pajuodę. Dauguma slankiojo kaip šešėliai, bet į darbą privalėjo eiti visi. Antrai žiemai įpusėjus, zonoje atsirado komisija, kuri kvietėsi kiekvieną kalinį. Atėjo ir mano eilė. Tikrino, pasiėmę asmens bylą, klausinėjo, reikėjo išsirengti. Pasakius pavardę, tikrinantis daktaras prabilo į mane lietuviškai. Labai nustebau, kaip čia atsirado lietuvis. Jis mane apžiūrėjo, iš visų pusių pačiupinėjęs mano sėdmenis, tepasakė, jog ten telikę oda ir kaulai. "Nenusimink, padėsiu tau iš čia ištrūkti". Pasiteiravo, kiek dar yra lietuvių, pasakiau visus pavardėmis, jis užsirašė. Rengiantis jis pasakė, kad važiuosiu į UP. Nesupratau, ką tai reiškia, pagalvojau, gal kažkas užkoduota, kad nesuprastų kaliniai. Po kelių dienų rytą neišvarė į darbą, paliko zonoje, liepė susiruošti su daiktais etapui ir ateiti į kontrolinį punktą. Susirinko didoka grupė. Perskaičiavo, perčiupinėjo, vėl perskaičiavo, "maldelė"- ir pirmyn! Ėjome tuo pačiu keliu, kuriuo prieš gerus metus atėjom. Kelias pravažinėtas, prieš tai buldozeriu nuvalytas. Aplinkui didžiausios pusnys, tarsi eitum didžiuliu loviu. Priekyje du sargybiniai, lydėjo irgi du, vienas netgi su šunimi. Kur tu bėgsi? Išvis darbo zonoje nebuvo jokių tvorų. Iš ryto sargybos viršininkas su slidėmis apvažiuoja darbo zoną, ir viskas, pabandyk peržengti - didžiausias skandalas. Bet niekas, kiek buvau, nebandė. Atėjome iki jau matyto kaimo, šalia jo - vėl lagerio zona. Prie vartų teko ilgokai palaukti ir pašalti. Po eilinio ceremonialo buvome suleisti į zoną, sukišti į vieną baraką. Jame stovėjo dviejų eilių narai, spintelės maistui ir kitiems smulkiems daiktams. Ideali švara, narai užtiesti baltomis paklodėmis su antklodėmis, vatos prikimštomis pagalvėmis. Į baraką patekome po pirties, kurios nemačiau visus metus. Muilas nenormuojamas, maudymosi laikas neribojamas, karšto vandens - imk, kiek nori. Atsimaudžiau už visus metus. Gavau naujus baltinius, kiti drabužiai buvo gerai iškaitinti, net girgždėjo. Negi taip būna? Negalėjau atsistebėti barako švara ir tvarka. Rojus! Kaip įprasta, atvykus etapui, esantys zonoje išeina pasitikti. Taip buvo ir dabar. Kiekvienam įdomu, kas atvyko, gal kokį pažįstamą sutiks. Eidamas iš pirties, išgirdau: "Nuėjo į pirtį juodi ir pareina nenusiprausę, juodi ir grįžta. Tikriausiai šitie gyvi lavonai ilgai dirbo šachtose". Nereikėjo nė šachtų, kad taip pajuostume. Mums pasakė, kad esame atvežti sveikatos pataisyti ir pailsėti. Taip vadinamas UP - usilennoje pitanije (gausesnis maitinimas). Gausime pagerintą maistą, į darbą kol kas neisime, o kai sustiprėsime, bus sprendžiamas mūsų likimas.
|