NEREGIAI UŽSIENYJE |
Ramunė ŽARŽOJUTĖ KAIP ĮDARBINAMA IR DIRBAMA ŠVEDIJOJE |
Šių metų rugsėjo 19-21 dienomis Švedijoje, Upsaloje, vyko tarptautinis susitikimas regėjimo negalią turinčių žmonių įdarbinimo ir darbinio užimtumo klausimais. Upsala yra senas universitetinis miestas. Jis antras pagal dydį po Stokholmo - pastarajame gyvena 1,2 mln. gyventojų, o Upsaloje - tik 200 tūkst. Susitikime dalyvavo atstovai iš 15 šalių: Albanijos, Austrijos, Azerbaidžano, Suomijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Izraelio, Norvegijos, Švedijos ir kitų. Lietuvai susitikime atstovavo keturios Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojos. Susitikimą organizavo Upsalos darbo biržos regėjimo neįgaliųjų įdarbinimo padalinys. Tris dienas pranešėjai iš įvairių šalių pristatinėjo regėjimo neįgaliųjų įdarbinimo ir darbinio užimtumo situacijas savo šalyse. Situacijos, kaip ir šalys, labai skirtingos. Jas vienija gal tik tai, kad nė vienoje šalyje regėjimo neįgaliųjų užimtumas nėra ne tik kad šimtaprocentinis, bet retai kada tesiekia pusę visų galinčiųjų dirbti skaičiaus. Švedijoje valstybės išmokas gauna tik nedirbantys regėjimo neįgalieji - įsidarbinus išmokų mokėjimas sustabdomas. Švedus labai stebino lietuvių patirtis, kad regėjimo negalią turintis žmogus turi kelis ar keliolika pajamų šaltinių. Jie negalios pensiją gauna tik tuo atveju, jei įrodo, kad tikrai negali ir nepajėgia dirbti. Švedijos aklųjų sąjungos nariai moka kur kas didesnį narystės sąjungoje mokestį, kurio dalis yra naudojama sąjungos valdančioms struktūroms išlaikyti. Švedijoje regėjimo neįgaliųjų įdarbinimu rūpinasi darbo birža. Ir rūpinasi iš tikrųjų. Nors mums, lietuviams, skaičiuojantiems kiekvieną iš valstybės gaunamą litą, šiek tiek paradoksalu girdėti, bet švedai paruošia daugiau įdarbinimo specialistų, nei per metus įdarbinama neregių. Upsaloje, kuri turi 200 tūkst. gyventojų, per metus įdarbinami 7-8 regėjimo neįgalieji (tai sudaro apie 40 proc. galinčių dirbti). Įdarbintą neįgalųjį darbo specialistas prižiūri dar metus, lankydamasis jo darbo vietoje bent vieną du kartus per savaitę. Švedijoje veikia apie 300 darbo biržos padalinių, devyniuose jų yra specialūs skyriai, skirti žmonėms su regos negalia įdarbinti. Šiuose skyriuose dirba regos specialistai, įdarbinimo specialistai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Pranešimą skaičiusi psichologė teigė, kad viena iš svarbiausių neregių, norinčių įsidarbinti, problemų - tai savarankiškumo stoka ir sunkumai pripažįstant savo negalią. Kai tik žmogus susigyvena su savo negalia, nustoja apsimetinėti, slėpti ją, atsiranda kur kas daugiau energijos kitokiai veiklai, taip pat ir darbui. O ir darbdaviai kur kas mieliau linkę priimti žmogų, kuris, nors ir turi negalią, bet sugeba dirbti, nei keistai ir įtartinai besielgiantį, kompleksuotą "regintįjį". Paprastai būtent tokį įspūdį žmonėms sukelia silpnaregiai, bandantys nuo kitų slėpti silpną matymą. Sužavėjo švedų lankstumas - pavyzdžiui, šiuo metu jie moko du žmones, kurie, pabaigę studijas, taps regos specialistais. Tik du! Lietuvoje būtų sunku net įsivaizduoti tokią situaciją. O Švedijoje problema sprendžiama ir paprastai, ir kūrybiškai. Abiems studentams pusė laiko skiriama mokslams, pusė - praktikai įvairiose aklųjų ir aklaisiais besirūpinančiose organizacijose. Kas 4-6 savaites jie 2-3 dienoms atvyksta į Stokholmo institutą ir dalyvauja paskaitose bei diskusijose. Atskiri specialistai rūpinasi tokios sudėtingos grupės, kaip kurtieji neregiai, įdarbinimu. Ši grupė, anot pranešėjos Kristinos Magnuson, yra paslėpta tiek socialiniu, tiek statistiniu požiūriu. Socialiniu - dėl to, kad šiems žmonėms ypač sunku bendrauti ir palaikyti kontaktus. Statistiniu - nes jie papuola į neregių statistiką ir į kurčiųjų statistiką, tačiau nėra registruojami kaip atskira kurčiųjų neregių grupė. Taigi jų skaičius nėra ir, matyt, negali būti aiškus. Tačiau darbų, tinkamų šiems žmonėms, pasirinkimas gana didelis: telemarketingas, rinkos tyrimai, socialinis darbas su kurčiaisiais ar neregiais, kurčiųjų vaikų pedagogai, konstruktoriai, administratoriai. Tačiau, nors specialistai ir stengiasi, dirba tik labai nedaug kurčiųjų neregių. Sužavėjo dar viena švedų patirtis - tai verslo studijos regėjimo negalią turintiems žmonėms. Kažką panašaus Vilniuje organizuoja "Neįgaliųjų verslo ir informacijos centras", tačiau jie tai daro vienos dienos seminarų principu. O neregiams reikia kur kas daugiau laiko ir kur kas daugiau žinių, kad jie pradėtų savo verslą. Švedijos "Reflexa" centras pirmiausia orientuojasi į darbo neturinčius regėjimo neįgaliuosius arba į tuos, kurių netenkina jų darbas. Parengiamieji kursai trunka 4 savaites - per jas dalyviai patiria, kokio pobūdžio yra mokymas ir ar jis jiems tinka. Jei ne - po mėnesio jie gali netęsti studijų. Pagrindinės studijos trunka 16-18 savaičių. Per jas regėjimo neįgalieji pirmiausia supažindinami su jiems reikalingomis techninės pagalbos priemonėmis, kompiuterine baze. Vėliau prasideda pagrindinės studijos: mokoma vadybos, rinkos analizės, biudžeto sudarymo, valdymo ir administravimo, buhalterijos ir audito, išaiškinama įmonės pavadinimo, reklamos svarba, supažindinama su mokesčių sistema, įstatymine verslo baze. Kursų metu studentams organizuojamas apgyvendinimas, jie gali naudotis palydovo paslaugomis. Pasibaigus studijoms, neregiai ne tik aiškiai žino ir įsisąmonina savo galimybes kurti ir valdyti verslą, bet ir turi aiškų verslo planą, sukurtą bendradarbiaujant su specialistais. Deja, neišsiaiškinome, kas šią veiklą finansuoja. Teko lankytis ir rajoninėje Upsalos regėjimo neįgaliųjų organizacijoje. Nustebino visai kitoks nei mūsų rajonų organizacijų darbo principas: jie neteikia socialinių paslaugų, neorganizuoja kultūrinės veiklos. Vienintelis dalykas, kuo jie užsiima, - tai regėjimo neįgaliųjų teisių atstovavimas įvairiose institucijose. Ir tas galioja visai Švedijos aklųjų organizacijai, pradedant rajonais ir baigiant centrine organizacija. Skiriasi tik regėjimo neįgaliųjų teisių gynimo bei atstovavimo mastas ir apimtis. Tiesa, jie organizuoja tam tikrą užimtumo veiklą - labdaros organizacija "Neregių draugai" jiems padovanojo butą, kuriame Upsalos regėjimo neįgalieji susitinka paminėti švenčių ar praleisti laisvalaikio. Mėgstamas užsiėmimas - verpimas. Bute yra trejos verpimo staklės. Buto raktas neturi pastovaus šeimininko ir atsiduria tai vieno, tai kito aktyvesnio rajono organizacijos nario rankose. Beje, rajonų pirmininkai Upsaloje taip pat renkami. Organizacijos nariai į rinkimus nesiveržia - juose dalyvauja nuo 20 iki 30 proc. visų miesto regėjimo neįgaliųjų. Sunku būtų teigti, kad ten, pas juos, geriau. Pas mus irgi nėra blogai. Ir ypač tą supranti tada, kai švedas, išgirdęs, kad pas mus neregys ir dirba, ir dar pensiją gauna, nustebęs kilsteli antakius. Gal panaši tvarka įsivyraus ir pas mus. Tada mokysimės džiaugtis kitokiais dalykais.
|