NUOMONĖS

Anatolijus KUVŠINOVAS

MŪSŲ GALIMYBĖS


Kažkas kažkada buvo pasakęs, kad gyvenimas yra karas, o žmogus tik eilinis kareivis, kovojantis už savo vietą ir teises pasaulyje. Ir kiekvienas iš mūsų ieško savojo kelio išgyventi, savojo kelio į saviraišką. Ir kiekvienas, ar aklasis, ar sveikasis, bando surasti būdą atsikratyti savųjų kompleksų, trukdančių jaustis visaverčiu ir visapusišku žmogumi. 

Aš, baigęs aštuonias klases bendrojo lavinimo mokykloje, visiškai netekau regėjimo. Užplūdęs mane tuo metu šokas ir neviltis privertė iškęsti daug ką, todėl norėdamas padėti savo likimo draugams nusprendžiau pakalbėti žurnalo puslapiuose. 

Mes, būdami vaikai, jau septynerių metų žaisdavom visokius stalo žaidimus, tokius kaip domino, loto ir t.t. Tačiau mano laimingas atradimas buvo šachmatai, kuriais išmokau žaisti būdamas 10 metų. Tai yra minties, kūrybos ir fantazijos menas. Žaidimas šaškėmis ir šachmatais neįgaliesiems labai svarbus, nes prie lentos tu kovoji su sveiku priešininku. Kovodamas turi progą pasijusti visaverčiu žmogumi. Tačiau, kad tai būtų pasiekta, reikia dirbti. Kad pasiektum meistriškumo, būtina žinoti ir suprasti šachmatų teoriją, o tik tada jau galima visa tai įgyvendinti prie šachmatų lentos. Todėl mokytis šio meno reiktų nuo pat vaikystės. O trenerio darbas yra nelengvas. Nelengva perduoti šio seno žaidimo magiją.  

Būdamas vaikas žaidžiau daug partijų šachmatų klube su skirtingo amžiaus vaikais, ir mano pasiekimai buvo vidutiniai. Būtent tai paskatino mane keturiolikos metų įvykdyti 2-os pakopos normą. Treniruotės būdavo retai, o gaila. Ko gero, todėl ir susidariau nuomonę, kad žaidimas turi būti būtent toks. Juk nebuvo galimybių būti pataisytam trenerio, juolab kad 1970 metais bibliotekose šachmatų literatūros brailio raštu nebuvo. 

Tuo metu jau pažinojau Stasę Ingaunytę. Jau tada ji pretendavo į šaškių meistrus, ir aš su nuostaba stebėdavau jos laimėjimus. Ji buvo kupina tikėjimo, ateities vilčių. Tačiau aš tada dar netikėjau, kad aklasis gali tapti šachmatų meistru. Todėl, kai 1976 m. Stasė tapo SSRS šaškių čempione, jutau džiaugsmą ir nuostabą: juk ji žaidė su tais, kurie mato. Man Stasė tapo pavyzdžiu įveikti savo kompleksus. 1980 ir 1981 metais Stasė iškovojo sidabro medalius SSRS pirmenybėse. 

Šachmatų lenta su figūromisTais metais Vilniuje vykdavo daug miesto šachmatų turnyrų ir nuo 1977 m. aš tapau nuolatiniu jų dalyviu - įvykdžiau 1-os pakopos normą. 

Tai buvo mėgstamas užsiėmimas, buvau kupinas jėgų, energijos, džiaugsmo ir noro žaisti. Stengdavausi viską suvokti pats, nes trenerio nebuvo. Jau daug metų bandau įrodyti, kad be trenerio gero žaidimo negali būti. Juk kiekvieno užsiėmimo tikslas - meistriškumas, o to siekiant turi būti sudarytos sąlygos. 

Bendrauju su mokytojais iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC). Ir aš supratau, kad LASUC šachmatams yra akivaizdžiai per mažai galimybių. Sakyčiau, jos lygios nuliui. Žinoma, kiekvienas dirba tai, ką gali ir ką nori, tačiau kiekvienam darbui reikalingos tam tikros sąlygos, finansai, laikas. Kalbant apie šachmatus, viso to nėra.  

Man teko sutikti vaikų invalidų vežimėliuose. Tiems vaikams tebuvo 9 metai, teko sutikti ir bendrauti su aklais vaikais nuo pat gimimo. Tokie vaikai žaisdami su sveiku priešininku turi galimybę pasijusti lygūs ir visaverčiai, nes jų negalia žaisti netrukdo. Tikras pavyzdys gali būti P. Davidavičius, kuris užėmė 4 vietą Lietuvos šachmatų susirašinėjant čempionate. Tarp aklųjų 1999, 2006 metais A. Novikovas užėmė 3 vietą, tapo šio žaidimo meistru, o 1997 m. ir man pačiam pavyko užimti 3 vietą. Lietuvos rinktinėje regos invalidai buvome du: aš ir Novikovas. 

Taigi kuriame dar sporte gali dalyvauti aklieji? Negi tai, ką miniu, nėra įtikinama? Arba štai - silpnaregiai. Na, ir kas, kad jiems reikia lenktis prie pat lentos, tačiau jie mato žaidimą ir situacijas. 

Bėgant metams, akliesiems tampa vis sunkiau žaisti dėl atminties - užsimiršta daug pozicijų. Dabar suprantu, kodėl būdamas 50 metų baigė žaisti stiprus Latvijos šachmatininkas A. Rollė. Reiškiu pagarbą ir A. Lukauskui, kuris 1985 m. būdamas 50-ties metė šį sportą. 

Šių metų vasario mėnesį dalyvavau Lietuvos pirmenybių pusfinalyje. Tarp dalyvių buvo daug vaikų ir paauglių, vienam iš jų tebuvo 11 metų. Ir tai tęsiasi jau kelerius metus, šie žaidėjai treniravęsi sporto mokyklose. 

Kada kreipiamasi į Parolimpinio komiteto sekretorių su klausimu, kodėl nesudaromos galimybės neįgaliems vaikams žaisti, jis atsako: "Nelabai jau jie ir nori...". Sveiki vaikai nori, o neįgalūs - ne? Ir tikrai atrodo, kad dabartiniams 30-40 metų žaidėjams pamainos nėra. Treniruoti vaikus, kad jie pasiektų gerų rezultatų, reikia mažiausiai 10 metų. Aišku, ne visi gali norėti žaisti suaugę. 

Sakykim, žaisti golbolą galima pradėti ir 25 metų: pasiruošęs fiziškai ir turėdamas gerą orientaciją žmogus per metus gali pasiekti gerų rezultatų ir gauti neblogą atlygį už tai. 

Skaudu, kad šioje srityje, apie kurią rašau, vis daugiau abejingumo. O juk akliesiems ir silpnaregiams šachmatai būtų itin tinkamas sportas. Jiems dažnai būna uždraustas didelis fizinis krūvis, o ką jau kalbėti apie silpnaregius, kur galimas regos pablogėjimas. Ir tiems, kurie invalidų vežimėliuose arba uždaryti tarp keturių sienų, tinkamiausias sportas - šachmatai, tik klausimas, kas treniruotų. 

Norėčiau palinkėti dabartiniams ir ateities šachmatininkams sėkmės. Tikiuosi, kad 2008 m. mūsų žaidėjai pasirodys puikiai, kad kažkas pagaliau pasikeis. Juk tereikia tiek nedaug, kad šimtus žmonių su negalia padarytume laimingus. Tereikia tik tinkamo užsiėmimo. Juk neįgalusis irgi žmogus. Ir mes tikrai turėtume vieni kitiems padėti. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]