LASS LITERATŲ KŪRYBA

Algimantas Katilius

GYVAS REKVIEM 

Kada kapas išaugs 

Ir žvakelė pašauks 

Į kelionę, kurioj dar nebuvom, - 

Ir į gaisrą žvaigždžių, 

Ir į speigą kapų, 

Kuriuose nenurimsta lietuviai: 

Jie pravirksta širdy, 

Juokiasi atminty, 

Knygų puslapiais kalba ir kalba 

Apie naštą vargų, 

Apie mirtį draugų, 

Metai bėga, o jie tęsia maldą. 

Čia gimtoji kalba 

Kryžiuose prikalta, 

Į kiekvieną atėjusį žiūri... 

Ir šventa pagarba, 

Amžinybės ranka 

Maldai nuima žmogui kepurę. 

LINKSMASIS MANO MAESTRO 

Gimtadienis platus kaip medžio šakos 

Ir saulė danguje skaisti, skaisti. 

Man tiek dienų, kiek medžio lapų, 

Sekundžių tiek, kiek šypsenų širdy. 

Ir aš dainuoju savo linksmą dainą, 

Kuri kaip kraujas teka manyje. 

Ploniausiais kapiliarais ji praeina. 

Juodžiausią naktį šviečia žvaigždele... 

Kiek chorų, gaudžiančių orkestrų, 

Net žemė trenkia milžino būgnu... 

O širdyje linksmasis mano maestro 

Koncertą tęsia šypsenos mostu. 

Dar sekundėlę, linksmas mano maestro, 

Gyvenimas - tai nuostabus orkestras!.. 

PASIRYŽĘS 

Beldžiu aš baltąja lazdele, 

Ne į grindinį, į tavo širdį! 

Ar išdrįstum apkabint mane? 

Ar tava širdis ir mano girdi? 

Beldžiuos aš baltąja lazdele 

Į darbais žėruojančią žmoniją: 

Ar priimtumėt į darbą Jūs mane? 

Akyse ne saulė, o žarijos... 

Beldžiuos aš baltąja lazdele 

į bažnyčių, į padangių kryžių. 

Nešti aš kartu su žmonija 

Šį sunkiausią kryžių pasiryžęs!.. 

ŽALGIRIO MŪŠIS 

Žūtbūtinė kova baltams buvo, 

Tai Rytinės Europos lemtis, 

Tai baisiau už žaibus ir perkūnus, 

Arba pergalė, arba mirtis. 

Sunkiam mūšyje mes nugalėjom, 

Lenkai kovėsi drąsiai, narsiai, 

Ir iš Smolensko vyrai padėjo, 

Ir pats Vytautas veikė gudriai. 

Kalvom skriejo lengvi žemaitukai, 

Kai saulutė jau buvo žemai, 

Gyvate kryžiuočius jie apsupo, 

O anksčiau bėgo tarsi žalčiai. 

Nors kas antras lietuvis čia krito, 

Žuvo Smolensko drąsūs pulkai, 

Lenkai puolė laimėt pasiryžę. 

Mirtini pasalūnų nuodai!.. 

Saulė akino riterių žvilgsnį, 

Kilpas mėtė totoriai taikliai, 

Nuo žirgų bejėgius žeme vilko.... 

Varstė ietys, kapojo kardai.... 

Kai suvaro į nugarą peilį - 

Tik žegnonėm ir prakeiksmais baigias. 

NERŪDIJANTI STYGA 

Aš turiu nerūdijančią stygą 

Jau pavargusioj mano širdy. 

Metai bėga, o ji nenutyla... 

Ir vėl suskamba posmai keli. 

Ji mielųjų akių pasiilgsta, 

Ji prapliumpa gaiviu lietumi, 

Ji nuplauna gyvenimą pilką... - 

Ji brangi, kai jaunystę meni. 

Nebuvau niekada aš mergišius, 

Komplimentų bet kam nebarsčiau... 

Prie mažytės upelės Lapyšės, 

Kad tikrai pamilau, supratau. 

O naktis žvaigždutes upėj merkė - 

Degė jos sietuvėlėj mažoj. 

Nuo tada aš pradėjau atverti 

Savo jausmą kuklutėj dainoj. 

Nuo tada ir vienatvė vilioja, 

Nors ramybės ir joj nerandu, 

Bet džiugu, kai styga uždainuoja 

Kaip kadais prie Lapyšės krantų. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]