ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Danutė BALČIŪNIENĖ

ŠEŠERI SU PUSE METŲ

Turbūt kiekvieno darbo sėkmė priklauso nuo to, kiek į jį įdėsi savo širdies. Kai prieš dešimt metų pravėriau poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centro duris, daug kas nesuprato, ką veiks mokytoja tarp medikų. 1997 m. liepos 21 d. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas išmintingai skelbė, kad ir neregiams reabilitacijos centruose turi būti suteikiama ne tik sisteminga medicininė, bet ir socialinė reabilitacija. O ką iš tikrųjų turi dirbti skambiu tifloreabilitologo vardu pavadintas specialistas, ko gero, nesuprato daug kas. Tad tų pačių 1997 m. rugsėjo 1 d. atvėrusi naujai suremontuoto kabineto duris, ėmiausi darbo. Draugiškas, darbštus ir nuoširdus medikų kolektyvas greitai priėmė mane į savo būrį ir visaip siūlėsi padėti. Teko kantriai aiškinti, kad aklieji turi kojas, todėl gali nueiti į valgyklą ir nereikia jiems nešti maisto į kambarius, kad jie gali gyventi kartu su reginčiaisiais ir kad dėl to turės naudos ir vieni, ir kiti. Ilgai nelaukusi, viename susirinkime papasakojau naujiesiems bendradarbiams apie neregius, kaip ir kada jiems reikėtų padėti, paaiškinau, kad vedžiodama akluosius aš juos mokau, parodžiau turimas tiflopriemones, t.y. kaip atrodo brailio raštas ir dar daug, atrodo, tokių paprastų, bet labai svarbių dalykų. 

Bet visa tai buvo šiek tiek vėliau. O jau pirmą darbo dieną nuobodžiauti neteko. Pirmiausia aplankiau neregius, besigydančius centre. Jaunos silpnaregės merginos, sužinojusios, kad turiu knygų ne tik brailio raštu, bet ir įgarsintų bei dar magnetofonų joms skaityti, tuoj atbėgo į kabinetą. Netrukus į centrą atvyko visai aklas žmogus be palydovo, tad darbuotojai išgąstingai klausė, ką dabar reikės daryti. Kiti neregiai domėjosi, ar dabar ir jie turės važiuoti be lydinčio asmens ir ar aš visur juos vedžiosiu.  

- Aš nesu vedžiotoja,- kantriai aiškinau,- aš galiu jus išmokyti visur nueiti savarankiškai. Galiu išmokyti naudotis baltąja lazdele, buitinės reabilitacijos pradmenų, brailio rašto, paaiškinti nemažai kitų jus dominančių dalykų. 

Vieni džiaugėsi, kiti nelabai suvokdami kraipė galvas. Tiesą sakant, dažnai su šypsena pagalvoju, kad tada galėjau susikurti labai lengvą gyvenimą. Juk niekas aiškiai nežinojo, ką iš tiesų privalau dirbti. Na, padėčiau be palydovų atvykusiems neregiams susiorientuoti, taip sakant, pavedžiočiau po gražų, bet klaidų pastatą, jei, žinoma, gydytojai jiems prirašytų tokią procedūrą, duočiau jiems kokią įgarsintą ar brailio raštu knygą, jei užeitų į kabinetą ir paprašytų, parodyčiau ir tiflopriemones, jei tokių iš Aklųjų ir silpnaregių sąjungos pristatytų. O jei niekas neatėjo - gražinu sau nagučius ar skaitau knygą... 

Bet kažkaip nepavyko susikurti to ramaus gyvenimo. Į reabilitacijos centrą atvykstantiems akliesiems ir silpnaregiams greitai tapau ne tik socialine pedagoge, bet ir psichologe, socialine darbuotoja, bibliotekininke, renginių organizatore - žodžiu, viskuo, kas nėra tradicinė medicina. Nebuvo lengva, bet labai įdomu ir smagu, nes nuo pirmųjų dienų jaučiau nuoširdų "Baltijos" poilsio namų vadovų dėmesį: manęs vis klausė, ką dar padaryti, kad akliesiems centre būtų jauku ir patogu. Kartu vaikščiojome po pastatą, ir aš vaizdžiai rodžiau, kur aklųjų tyko pavojai. Taip aplinka kiek įmanoma buvo pritaikyta neregiams: įrengti papildomi turėklai, geltonai padažytos pirma ir paskutinė laiptų pakopos, visos nuorodos, užrašai parašyti stambiu šriftu, nudažyti ryškiomis kontrastinėmis spalvomis. Puikiai tiko jau anksčiau buvę iškilūs, dideli ir ryškūs numeriai ant kambarių durų. 

Kartais tekdavo ir pasiginčyti dėl kai kurių dalykų. Pasitaikydavo, kad padarydavo darbą ne iki galo teigdami, kad "aklieji čia nevaikščios" arba ilgai įrodinėjo, kad padažyti centriniai laiptai negražiai atrodys. Vėliau tuo padažymu džiaugėsi ne tik silpnaregiai, bet ir dauguma reginčių vyresnio amžiaus pacientų. Bet dažniausiai darbuotojai buvo supratingi, geranoriški ir draugiški, o, iškilus rimtesnėms problemoms, klausdavau visų gerbiamo direktoriaus Jono Juchnevičiaus. Ir viskas tuoj pat būdavo išspręsta.  

Nepastebimai bėgo laikas. Reabilitacijos centre nuolat būdavo nuo 20 iki 30, o kartais ir daugiau neregių, tad nuobodžiauti nebuvo kada. Kiekvieną neregį, ypač jeigu jis atvyko pirmą kartą, stengdavausi pasitikti tik įžengusį į reabilitacijos centrą, padėti jam susiorientuoti neįprastoje, nežinomoje, naujoje aplinkoje, išmokyti nueiti į valgyklą, pas gydytojus, susirasti visus reikiamus medicinos procedūrų ir kitus kabinetus, išeiti į lauką. Atvykusius ne pirmą kartą informuodavau apie centro naujoves ir pasikeitimus. Tada dirbti būdavo daug lengviau. Ne vienas, tik pravėręs reabilitacijos centro duris, budinčią administratorę paprašydavo "pakviesti Danutę". Tuo jo rūpesčiai ir pasibaigdavo. Dauguma atvykusių ne pirmus metus reabilitacijos centre jausdavosi kaip namie, tad pasitaikydavo net kuriozinių situacijų. Kartą žiūriu - aklajam į parankę tvirtai įsikirtusi jauna reginti moteris. Priėjusi klausiu neregio: "Ar pasiklydai?" O jis man: "Ne, tai moteris neranda išėjimo iš centro - vedu ją". Ir jie nuėjo toliau. Ta moteris, ko gero, taip ir nesuprato, kad jai kelią rodė net dienos šviesos neskiriantis žmogus.  

Ypatingą dėmesį skirdavau neseniai regėjimą praradusiems žmonėms. Ypač tiems, kurie prieš kelis mėnesius ar savaites net neįtarė apie likimo jiems ruošiamą smūgį. Svarbiausias būdavo pirmas susitikimas. Kiekvienam tokiam žmogui reikėdavo surasti "raktą". Štai jaunas žmogus ramiai manęs išklauso ir tyliai, bet tvirtai sako: "Jei nepasveiksiu, nusižudysiu." Suprantu, kad jis nejuokauja, nieko neaiškinu, tik savaitgaliui "užsiundau jį saviškiais", t.y. paprašau, kad su juo pabendrautų centre besigydantys aklieji. Pirmadienį rezultatas geresnis, nei tikėjausi, - žmogus ne tik susirado draugų, atsikratė juodų minčių, bet ir susidomėjo baltąja lazdele bei įgarsintomis knygomis. Laimė, šių priemonių jam neprireikė - jis pasveiko. Deja, tokie stebuklai pasitaikydavo retai, tad tik ką netekusius regėjimo tekdavo mokyti gyventi iš naujo. Dauguma pirmiausia susidomėdavo magnetofonais įgarsintoms knygoms skaityti. Kiti noriai mokėsi vaikščioti su baltąja lazdele, buitinės reabilitacijos pagrindų, domėjosi brailio raštu, kabinete sukauptomis tiflopriemonėmis. Visiems jiems pasakodavau apie aklųjų gyvenimą, LASS organizaciją ir jos teikiamas paslaugas, stengdavausi organizuoti tokių žmonių tolesnę reabilitaciją ugdymo centruose ar gyvenamoje vietoje.  

Aklieji ir silpnaregiai ypač mėgdavo susitikimus aklųjų reabilitacijos kabinete. Čia prie arbatos ar kavos puodelio jie ne tik susipažindavo, išsipasakodavo savo bėdas ar paprasčiausiai padainuodavo, paskaitydavo savo kūrybos ar kitų autorių kūrinių, bet ir išspręsdavo nemažai jiems rūpimų klausimų, ypač kas dar buvo nespėjęs ar tiesiog iki tol nedrįsęs, susipažindavo su tiflopriemonėmis, galimybėmis jų įsigyti ir pan. Kabinete nereti svečiai buvo ir regintys pacientai. Vieni domėjosi aklųjų gyvenimu, kūryba, kiti tiesiog užsukdavo pasiimti knygų, kurių laikui bėgant nemažai buvo sukaupta ir reginčiųjų raštu.  

O darbų vis daugėjo. Kartą paklausiau, kodėl reabilitacijos centre, turinčiame tokią puikią salę, nebūna koncertų. "Čia nėra tokių tradicijų,"- sulaukiau atsakymo. "Tradicijos yra kuriamos,- nusijuokiau.- Ar galiu pabandyti?" Ir gražiojoje salėje ėmė vykti koncertai. Žinoma, pirmiausia tai buvo kolektyvai iš Klaipėdos aklųjų ir silpnaregių kultūros centro - "Prisiminimas", šokėjai, "Spingsulė", "Vyra". Neretai - "Vita" iš Šilutės. Koncertuodavo ir reginčiųjų kolektyvai bei atlikėjai, bet aktyviausi vis tik buvo neregiai. Dabar jau niekas nesuskaičiuos, kiek buvo suorganizuota koncertų, poezijos vakarų, knygų pristatymų, susitikimų su rašytojais ir kitais įdomiais žmonėmis, atvykusiais į centrą gydytis. Daugumos ir prašyti nereikėjo - pasisiūlydavo patys. Ir tai buvo puiku. Juk iš tiesų viskas priklauso nuo žmogaus, o ne nuo to, mato jis ar ne. Dauguma neregių puikiausiai integravosi į centro gyvenimą - gyveno kartu su reginčiaisiais, kartu valgė valgykloje, lankė procedūras, ėjo pasivaikščioti, kartu praleisdavo laisvalaikį, reikalui esant, padėjo vieni kitiems. Pasitaikydavo ir "gudručių", ieškančių privilegijų dėl silpno regėjimo, bet tokius greitai nuramindavo darbuotojai, aiškindami, kad čia visi ligoniai, visi lygūs. Sunkiausia būdavo su tais, kurie dėl savo ligų ar kitų bėdų kaltindavo visus aplinkinius, nesuvokdami, kad problema - jie patys, kad žmonės nenori su jais bendrauti ne dėl jų negalios, o dėl nesugyvenamo charakterio. 

Dabar, kai į savo darbą poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre žiūriu iš dešimtmečio tolio, kažkaip išbluko iš atminties daiktai, o liko tik žmonės, su kuriais susipažinau per beveik šešerius su puse čia praleistų metų, tie, kurie man padėjo ir kuriems padėjau ar bent jau nuoširdžiai stengiausi padėti aš. Mintyse visiems šypsausi, o labiausiai šauniajai Dainai Vitkauskienei, su meile ir atsidavimu tęsiančiai mano pradėtą darbą. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]