KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

NESĖKMĖS UŽGRŪDINO

Sugebėjimas atsitiesti po ištikusios nesėkmės - lyg lakmuso popierėlis, rodantis asmenybės brandą bei pasiryžimą siekti tikslo. Šį teiginį savo pavyzdžiu patvirtino idėjų nestokojantis silpnaregis verslininkas Egidijus Jakimavičius. Nenusisekus pradėtam verslui jis rankų nenuleisdavo, o ieškodavo kitos veiklos srities. Iš pradžių verslininkas prekiavo Rusijoje, vėliau atidarė kelis audio ir videokasečių nuomos punktus. Dar po kiek laiko dirbo autoservise. Šiuo metu yra vienas iš socialinės įmonės statusą turinčio "Gydomojo masažo centro" savininkų.  

Nebijantis rizikos 

Egidijus nuo pat pirmų savo gyvenimo žingsnių mokėsi įveikti sunkumus. Silpnaregis gimė daugiavaikėje šeimoje. Jį nuolat supo gausus brolių bei sesių būrys. Ne kartą Egidijui teko savo tiesą įrodinėti ne tik gudrumu, bet ir kumščiais. Taip grūdinosi jo, kovotojo, bruožai. Berniukui ūgtelėjus, tėvai ilgai suko galvą, į kokią mokyklą leisti mokytis. Šeima nusprendė nesiųsti sūnaus į Kauno aklųjų mokyklą, o pasirinko šalia namų esančią bendrojo lavinimo mokyklą. Deja, Egidijus ją lankė tik vienus metus. Silpnas regėjimas neleido mokytis kartu su bendraklasiais. Berniuko tėvams mokytojai pasiūlė pervesti sūnų į silpnaregiams skirtą mokyklą. Po metų E. Jakimavičius vėl ėjo į pirmąją klasę, tik šį kartą jau Kauno aklųjų mokykloje. Egidijus ten mokėsi brailio rašto. Vilniuje atidarius A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą, berniukas buvo pervestas čia. Auklėtojams buvo nelengva - vaiko visur būdavo pilna. Nuo jo stengėsi neatsilikti ir kiti klasės draugai. Silpnaregis už juos buvo keleriais metais vyresnis, todėl tapo klasės berniukų autoritetu. Judrumas Egidijui netrukdė gerai mokytis. Jis nuo pat pirmojo trimestro buvo pirmūnas. Iki pat aštuntos klasės. Tačiau jau baigiamojoje pagrindinės mokyklos klasėje Egidijus pagarsėjo kaip didžiausias mušeika, akiplėša bei mokytojų siaubas. Verslininkas atskleidė paslaptį, kodėl pirmūno amplua pakeitė į padūkėlio. Jis pasakojo: "Augau daugiavaikėje šeimoje, todėl namuose negalėjome džiaugtis pinigų pertekliumi. Jau nuo trylikos metų kiekvieną vasarą dirbau statybose, nešiojau plytas. Vėliau uždarbiavau kombinate: dirbau gręžimo, kabelio cechuose. Vyliausi vos baigęs aštuonias klases imtis savo rankomis uždirbti duoną. Mokytojai, sužinoję šiuos ketinimus, pasakė, jog be vidurinės mokyklos atestato manęs iš mokyklos neišleis. Mano prašymai, įrodinėjimai negelbėjo. Tada liko viena išeitis - nepaklusnumas ir kvailiojimas. Nusprendžiau paaugliškai "patikrinti", kieno nervai stipresni. Nustojau mokytis, pradėjau rūkyti, įžeidinėti mokytojus. Dariau viską, kad tik galėčiau išeiti. Mano pastangos nebuvo bevaisės. Pagaliau mokytojams trūko kantrybė ir aš atsisveikinau su mokykla." 

Egidijus, išėjęs iš Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos, neatsisveikino su mokyklos suolu. Jį iškeitė į kitą - vakarinėje mokykloje. Ten mokėsi po darbo, o dirbo jis Vilniaus aklųjų kombinate. Dirbo neilgai, nes uždarbis buvo menkas. Silpnaregiui reikėjo ieškoti geriau mokamo darbo. Jis norėjo gauti didesnę invalidumo pensiją, kuri priklausė nuo atlyginimo. Vaikinas "Elfos" gamykloje įsidarbino kroviku. Po kelerių metų vėl grįžo į kombinatą. Čia dirbo iki pertvarkos. Atsiradus galimybei užsiimti savo verslu, silpnaregis nedvejodamas paliko kombinatą ir ėmėsi prekybos. Prekiavo Rusijoje. "Prekybos ėmiausi ne iš paikystės, o spiriamas būtinybės. Dar dirbant kombinate pradėjo silpti regėjimas. Vietiniai medikai rekomendavo akis gydyti Rusijoje. Prasidėjo nuolatinės kelionės į šią šalį. Bevažinėjant kilo mintis prekiauti. Žodis "prekyba" - per daug skambus. Aš Rusijoje pirkdavau prekes, o čia parduodavau. Buvo pirmi nepriklausomos Lietuvos žingsniai. Visko trūko. Pardavęs iš Rusijos atsivežtas prekes susimokėdavau už gydymą," - pasakojo verslininkas.  

Kiek sustiprėjus regėjimui, Egidijus nusprendė mokytis. 1992 metais buvo formuojama neregių bei silpnaregių masažuotojų grupė. Silpnaregis pradėjo mokytis masažo. Deja, mokslai truko neilgai. Šeimai stigo pinigų. Egidijus metė mokslus ir vėl pradėjo važinėti į Rusiją. Iš šios šalies vežė įvairias prekes, kol buvo "uždaryta" siena. Įvedus muitus teko šio verslo atsisakyti. Tada Egidijus sugalvojo atidaryti video ir audioįrašų nuomos punktą. Iš pradžių pats prekiavo, vėliau verslą išplėtė iki trijų vietų. Teko samdyti pardavėjus. Šia veikla nebuvo lemta ilgai verstis. Pagausėjus firmų, besiverčiančių panašia veikla, silpnaregiui teko pasitraukti iš video ir audiokasečių nuomos verslo. 

Vėl teko ieškoti naujos veiklos srities. Verslininkas itin domėjosi automobiliais. Nors regėjimas ir trukdė, bet jis drąsiai ardė bei remontavo automobilius. 1994 metais E. Jakimavičius sulaukė netikėto pasiūlymo. Vienas automobilių serviso savininkas pasiūlė vadovauti autotransporto skyriui. J. Jakimavičius atsiminė: "Eiliniu autošaltkalviu dirbti negalėjau. Tačiau mažiausiai tikėjausi dirbti vadovaujamą darbą. Niekad to nedariau. Teko daug mokytis. Aišku, klaidų neišvengiau. Mane guodė mintis: kas nedirba, tas neklysta. Vadovauti - užduotis ne iš lengvųjų. Tuo metu jau mačiau tik viena akimi. Regėjimas nuolat silpo. Smagu, jog mano darbuotojai nekreipė dėmesio į negalią. Jie neprašomi man padėdavo. Nelaimei, regėjimas dar labiau nusilpo. Jau nebemačiau, kur rašyti. 2001 metais manęs laukė dar viena akių operacija. Negalėdamas sąžiningai atlikti man patikėto darbo turėjau atsisveikinti su autoservisu." 

Sugrįžo prie masažo 

Silpnaregis verslininkas, nepaisydamas aplinkinių kalbų, vėl nutarė grįžti į mokyklos suolą. Šį kartą sau prisiekė iki galo baigti medicinos mokslus ir tapti masažuotoju. Kaip tarė - taip ir padarė. Bebaigdamas Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultetą Egidijus atliko praktiką Vilniaus centro poliklinikos Vytenio filiale. "Masažuotojo darbas man patinka. Svarbu sąžiningai jį atlikti. Tada pacientų netrūks. Per praktiką susidraugavau su poliklinikos kolektyvu. Baigęs mokslus likau čia dirbti. Tiesa, dirbau tik pusę masažuotojo etato. Po darbo važiuodavau masažuoti privačiai. Teko nuolat ieškoti palydovo. Darbas man patiko. Tik vidinis graužaties kirminas nedavė ramybės. Buvau įpratęs dirbti sau. Mane slėgė nuolatinė kontrolė. Pamažu galvoje subrendo mintis dirbti savarankiškai ir nuo nieko nepriklausyti. Aš nenorėjau steigti paprasto masažo kabineto. Jų sostinėje ir taip pakanka. Norėjau pacientams teikti ne tik masažo paslaugas, bet ir diegti naujus, dar Lietuvoje nepopuliarius gydymo būdus. Šios paieškos truko kelerius metus," - pasakojo silpnaregis masažuotojas. 

2004 metais Egidijus ryžosi atidaryti masažo kabinetą. Lėšų idėjai realizuoti teko ieškoti bemaž metus: gavęs banko paramą, Egidijus surado reikiamas patalpas. Tačiau 72 kvadratinių metrų plotas vienam masažuotojui buvo per didelis. Tuo metu kaip tik įsibėgėjo socialinį statusą turinčių įmonių kūrimas. E. Jakimavičius nusprendė įsteigti tokią įmonę, teikiančią masažo paslaugas. Ilgai nedelsdamas pasamdė firmą, kuri parengė verslo planą. Jį patvirtinus "Gydomojo masažo centrui" buvo suteiktas socialinės įmonės statusas. Iš pradžių joje dirbo penki darbuotojai. Iš jų - du silpnaregiai masažuotojai, įmonės savininkai. Silpnaregiai medikai nebijojo konkurencijos. Jie žmones masažuoja ne pirmus metus. Į atidarytą naują masažo centrą kiekvienas atėjo su savo pacientais. Nuo pat pirmų darbo dienų įmonės savininkai laikosi šūkio: "Pati geriausia reklama - artimojo rekomendacija". Jokie skelbimai spaudoje neatneša tiek naudos kiek pačių pacientų rekomendacijos. Norint jas gauti silpnaregiai priversti masažuoti sąžiningai ir kruopščiai. Kitaip nebus žmonių. "Rugpjūčio mėnesį mūsų įmonei sukanka dveji metai. Šiuo metu įmonėje dirba šešiolika žmonių. Turime Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, atidarę įmonės filialą. Mūsų įmonė teikia ne tik masažo, bet ir tam tikras gydymo paslaugas," - pasakojo vienas iš masažo įmonės savininkų E. Jakimavičius. 

"Gydomojo masažo centre" kainos nėra didelės. Bendras kūno masažas - 75, nugaros - 30 Lt. Užsisakius visą masažo kursą taikomos nuolaidos. Teikiamos ne vien masažo paslaugos. Čia daug modernios aparatūros: medicininė kapsulė, skirta relaksacijai, chromo terapijai bei perlinėms vonioms. Procedūros trukmė - 30 min., vieno seanso kaina - 30 Lt. Pasirinkę visą kursą sutaupo 50 Lt. Kompresinis terapijos aparatas skirtas artrozei, venų ligoms ir celiulitui gydyti. Procedūros trukmė - 30-45 min., kaina - 35 Lt; vakuuminis aparatas skirtas grožio terapijai, procedūros kaina - 60 Lt. Sergantys sąnarių ligomis (artritu, artroze) gali naudotis magnetiniu žemo dažnio impulsiniu aparatu. 

"Gydomojo masažo centro" savininkai rūpinasi savo darbuotojais. Svarbiausias uždavinys - laiku mokėti atlyginimus. Iki šiol šis uždavinys sėkmingai vykdomas. Aišku, atlyginimai nėra dideli. Darbuotojai "į rankas" gauna beveik po tūkstantį litų.  

Kitas patogumas - transportas. Masažuotojams į darbą nereikia važiuoti visuomeniniu transportu. Juos į darbą ir atgal nemokamai vežioja specialus autobusiukas.  

Silpnaregis verslininkas neslėpė tolesnių įmonės plėtros planų. Jis nori įsteigti paslaugų centrą. Jame būtų teikiamos ne tik masažo bei gydymo, bet ir kosmetologo, visažisto paslaugos, turėtų dirbti kirpėjai. Tikimasi ateityje teikti taip pat siuvimo bei drabužių taisymo paslaugas. 

Išplėstoje įmonėje ketinama įdarbinti ne tik silpnaregius, bet ir kitas negalias turinčius darbuotojus.  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]