NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

PARYŽIAUS LATAKAIS TEKA VANDUO


"Buvau alkana, mane pykino, kartu parėjome į viešbutį - jo tylėjimas buvo nežmoniškas, bet buvau prie to jau pripratusi. Paryžiaus latakais teka vanduo - tai viskas, ką prisimenu iš to, ką jis kalbėjo tada, tą naktį." "Tai buvo viskas, ką turėjau, ką sakiau ir ką galvojau tą minutę." "...Paryžiaus latakais teka vanduo. Dar ir dar kartą." "Kas naktį atveria kanalizaciją ir švariai nuplauna viską. Kas naktį Paryžiaus latakais teka vanduo." 

Šios mintys priklauso olandų dramaturgo Berto Kommerijo pjesės "Paryžiaus latakais teka vanduo" veikėjams. Gegužės 13 dieną ši pjesė pirmą kartą nuskambėjo Lietuvos radijo eteryje. Naujiena gal ir ne per didžiausia, nes radijo eteryje skamba ir nuskamba daug pjesių, daug naujų, iki šiol negirdėtų vardų. Vis dėlto ši pjesė buvo ne visai įprasta: ją suvaidino trys regėjimo negalią turintys žmonės: Onutė Lozickienė (Matilda), Aurimas Murza (Ričardas) ir Vytautas Gendvilas (pasakotojas). 

Pjesėje vaidinę aktoriai A.Murza (kairėje), O.Lozickienė, V.Gendvilas ir režisierė K.Metrikytė (dešinėje)

"Paryžiaus latakais teka vanduo" - tai nedidelės apimties kūrinys (radijo eteryje trunka maždaug pusvalandį) apie dviejų žmonių - vyro ir moters - santykius, apie jųdviejų nesusikalbėjimą. Mes nežinome, nei iš kur šie žmonės, nei kas jie buvo, ką jie veikė praeityje. Susitinka du pasauliai, stabteli, pasimėgauja vienas kito artumu ir prasilenkia. Po pjesės transliacijos pasigirdo įvairių nuomonių bei klausimų: kodėl reikėjo akcentuoti, kad vaidina aklieji ir silpnaregiai, kodėl pasirinktas kaip tik toks, o ne kitoks kūrinys ir pan. Praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, birželio viduryje, pjesėje vaidinę aktoriai ir jos režisierė Karina Metrikytė susitiko dar kartą. Tik šįsyk ne įrašų studijoje, bet "Mūsų žodžio" redakcijoje, prie apvalaus stalo. Pokalbį palaikė ir užrašė Alvydas Valenta.  

 

A. Valenta: Pradėkime nuo pradžių - kaip atsitiko, kad aklieji ir silpnaregiai atsidūrė radijo teatre? Kaip pasirinkote pjesę?  

K. Metrikytė: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje esu baigusi aktoriaus meistriškumo specialybę, šiais metais Vilniaus pedagoginiame universitete apsigyniau magistro darbą iš teatro edukologijos. Teatras mane visada domino. Pradėjau dirbti Lietuvos radijuje - čia susidomėjau radijo teatru. Pati sau uždaviau klausimą: kam yra labiausiai aktualus ir labiausiai reikalingas mūsų radijas ir mūsų radijo teatras? Be abejo, neregiai ir silpnaregiai yra ta žmonių grupė, kuri radijo klausosi dažniausiai. Neperdedant galima sakyti, kad radijas šiems žmonėms - tai langas į pasaulį. O kaipgi radijo teatras ir aklieji? Ar yra jame kada nors vaidinę patys? Pradėjau domėtis, klausinėti žmonių, vadovavusių radijo teatrui, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad toks įvykis apskritai kada nors yra buvęs. Rašytiniuose šaltiniuose tokio fakto irgi neradome. Tada ir kilo mintis pastatyti radijo teatro spektaklį, kuriame vaidintų aklieji ir silpnaregiai. Daugelis žmonių iš pradžių manęs nesuprato, klausė: "Kam to reikia?" Aš ir pati nelabai galėjau paaiškinti, kam viso to reikia. Tiesiog gimė mintis ir tiek, daryk ką nedaręs, o iš galvos negali išmesti. Nuo idėjos gimimo iki spektaklio išėjimo į eterį praėjo beveik pusantrų metų. Kodėl "Paryžiaus latakais teka vanduo?" Buvo keletas pjesių. Pasklaidžiau, paskaičiau - iš karto atmečiau pjeses, kurias sudarė vien monologai. Reikėjo, kad būtų daugiau personažų, bet ne per daugiausia. Šita pjesė mane patraukė tuo, kad joje, mano manymu, buvo optimalus personažų skaičius - trys. Meilės - vyro ir moters - santykių tema. Manau, kad tai universaliausia ir svarbiausia visų laikų tema. Ne politika, ne istorija, bet meilė. Rimtai dirbti pradėjome bene praėjusių metų spalio mėnesį. Pirmuosius įrašus radijuje padarėme gruodžio mėnesį.  

A. Valenta: Aleksandras Melis "Aklųjų enciklopedijoje" rašė, kad aklieji iš prigimties dažniausiai būna prasti aktoriai. Ar galėtumėte šį teiginį patvirtinti arba paneigti? 

K. Metrikytė: Toks teiginys galbūt paremtas patirtimi tradiciniame teatre. Galbūt galvoje turėta scena, kai regos negalia šiek tiek koreguoja aktoriaus mobilumą, kitus dalykus. Radijo teatre personažai, jų charakteriai kuriami balsu, intonacijomis. Todėl teigti, kad aklieji yra prasti aktoriai, neturiu jokio pagrindo. Mane sužavėjo tai, kad neprofesionalūs aktoriai buvo labai nuoširdūs. Profesionalus aktorius galbūt daugiau ar drąsiau būtų naudojęsis intonaciniais šablonais. Nei Aurimas, nei Onutė šito nedarė ir tai išėjo visiems tik į naudą. Abu jie į radiją ėjo su mintimi, kad eina į pirmąją repeticiją. Atėjo į studiją, pradėjo skaityti ir mes su garso režisiere nusprendėme iš karto daryti įrašą. Jie kalbėjo nuoširdžiai, nebuvo įsitempę. Improvizavo. Jeigu būčiau pasakiusi, kad vyksta įrašas, guldau galvą, kad būtų ir klydę, ir susimaišę, ir balse atsiradusi įtampa. Tiesą sakant, apgavau, bet apgavystė pavyko. Pasakiau tik po repeticijos, kai gėrėme kavą.  

O. Lozickienė (Matilda): Galėčiau sakyti, kad mano teatrinė karjera prasidėjo dar Kauno aklųjų mokykloje, kai vaidinau mokytojos Aldonos Baltramiejūnienės vadovaujamame mokyklos lėlių teatre. Vaidinau varlytę, daktarą Aiskaudą. Mokytoja man dažniausiai kažkodėl duodavo vyriškus vaidmenis. Vilniaus aklųjų mokykloje teko vaidinti Aristoldo Kubiliaus vadovaujamame dramos būrelyje. Šioje pjesėje nemažai erotikos, atviro jausmo. Iš pradžių buvo lyg ir nedrąsu - ką pagalvos draugai, pažįstami? Bet greitai numojau ranka - tegu galvoja, ką nori, juk man ne penkiolika ar šešiolika...  

V. Gendvilas (pasakotojas): Studijų metais vaidinau universiteto Kiemo teatre. Scenoje nesu naujokas, tačiau dalyvaudamas statant šią pjesę pajutau, kad laikas daro savo. Pats galvojau, kad išeis šiek tiek geriau - ateisiu, atsisėsiu ir paskaitysiu! Pasirodo, ne visai taip. Su tekstu aktorius turi susigyventi. Tai, ką sakai, turi būti tikra. Kai šito nėra, prasideda visokie "nusivažiavimai", išlenda netikėtos intonacijos.  

A. Murza (Ričardas): Teatrinės patirties iki šiol beveik neturėjau. Na, gal buvo pora pabandymų kokioje ketvirtoje klasėje, bet ne daugiau. Teko vaidinti personažą, kuris už mane yra gerokai vyresnis. Manau, kad su šiuo uždaviniu blogiau ar geriau, tačiau susidorojau. Daugiau sunkumų kilo dėl teatrinės patirties nebuvimo.  

A. Valenta: Minėjote, kad šios pjesės pastatymas - tam tikras vienkartinis projektas. Projektai, žinoma, gerai, bet jie turi vieną blogą savybę - įvyksta ir tiek, tarytum nieko ir nebuvę...  

K. Metrikytė: Manyčiau, kad aklųjų ir silpnaregių bendravimas su Lietuvos radiju, Lietuvos radijo teatru neturėtų apsiriboti vien tik jo klausymusi. Pavyzdžiui, kartą per metus aklieji galėtų ir patys suvaidinti kokiame nors radijo spektaklyje. Ar pati dar kartą imsiuosi panašaus projekto, atsakyti kol kas negaliu. Naujasis radijo sezonas prasideda tik nuo rudens, tada ir turėtų paaiškėti. Neatsisakau spektaklio, kuriame vaidina aklieji ir silpnaregiai, statyti dar kartą, tačiau nebūtinai tai turėčiau daryti aš. Galbūt šio darbo galėtų imtis ir kiti režisieriai. Manau, kad tarp aklųjų norinčių tikrai būtų daugiau nei pirmą kartą.  

A. Valenta: Dar keletą žodžių apie pačią pjesę. Gal ir klystu, bet man ji pasirodė perdėm "europietiška": daug dirglumo, kūniškumo, nesusikalbėjimo, slydimo paviršiumi. Galvoje turiu ne aktorių vaidybą, bet personažų tarpusavio santykius, jų poelgius. Šviežumo, gaivumo galbūt įneša tiktai tekančio vandens motyvas.  

K. Metrikytė: Paryžiaus latakais iš tikrųjų kiekvieną naktį paleidžiamas vanduo. Šitaip Paryžius apsivalo, vanduo nuplauna visus nešvarumus, visas nuodėmes. Žinoma, pjesėje šis motyvas turi perkeltinę reikšmę. Pjesės veikėjai nesusišnekėjo, vienas kito nesuprato. Tolesni santykiai neįmanomi. Realiame gyvenime irgi esti: susitinka vyras ir moteris, tarp jų kažkas lyg ir užsimezga, tačiau abiems aišku, kad gilesni, pastovesni santykiai neturi perspektyvos. Ši pjesė - apie tai. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]