MUMS RAŠO

Erika ŠNARAITĖ

MENAS LYTĖTI

Ankstų rytą, sulipę į autobusą, pajudėjome Kauno link. Apie gamtos grožį - kaip atrodo laukai ir pievos, besidriekiančios už autobuso lango, iš kur kilęs vienoks ar kitoks vietovės pavadinimas, kuo garsus Šeduvos malūnas, kaip V. Uspaskicho dėka išgražėjo Kėdainių miestas ir kokios kasmet jame vyksta linksmos ledų fiestos, kaip klesti agurkų verslas, kuo žymus Kaunas, kiek daug šiame mieste "pridygo" milžiniškų prekybos centrų ir dar begalę kitų įdomybių kelionės metu mums spalvingai papasakojo gidė Ilona Amankavičiūtė. 

Rankomis pamatyti formas ir spalvas  

Nutarę apsilankyti muziejuje arba galerijoje, mes, regėjimo negalią turintys žmonės, susiduriame su nemenkomis kliūtimis - dažnai negauname jokios reikalingos informacijos, mums sunku patekti į patį pastatą arba jame vaikščioti, negalime perskaityti užrašų prie meno kūrinių, nes jie pateikiami labai smulkiu šriftu, o muziejaus darbuotojai varžosi kalbėti su akluoju, nedrįsta pasiūlyti savo pagalbos.  

Lietuvoje yra vienintelis neregiams pritaikytas muziejus - M. Žilinsko dailės galerijoje, 14 menininkų pristato 15 moderniausių ir postmodernistinių kūrinių - skulptūrą, grafiką, tapybą, tekstilę, objektus, instaliacijas, atspindinčias medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę, skirtingą autorių stilių ir mąstymą. Parodoje nepataikaujama nereginčiam lankytojui, nes norima pabrėžti, kad nėra esminių skirtumų tarp reginčio ir aklo žmogaus. Žinoma, yra tik specifiniai momentai - tekstai parašyti brailio raštu, žemiau nei įprastai pakabinti meno kūriniai, kad juos būtų patogiau apžiūrėti pirštais, grafika pristatoma klišėmis, kuriose galima užčiuopti įrėžtą piešinį ar vaizdą.  

Muziejaus darbuotoja iš pradžių mums pateikia bendrą vaizdą, papasakoja apie paveikslo dydį ir formą, tada apibūdina medžiagas, iš ko padarytas paveikslas, vėliau papasakoja apie spalvas, motyvus ir galop apie jų išsidėstymą paveiksle. Visus labiausiai sudomina gan patogi mirtininko kėdė, kurioje sėdint reikia klausytis muzikos: jeigu ji patiks - mirsi laimingas, jei ne - mirtį pasitiksi su siaubu akyse ir širdyje. Džiugu buvo išgirsti tai, kad ateityje numatoma parodą plėsti maksimaliai išnaudojant ekspozicijų plotą, papildant ją naujais kūriniais ir muziejaus saugyklų eksponatais.  

Visiška tamsa leidžia regintiesiems suprasti, ką jaučiame mes 

Net ir šiandieną dauguma vis dar miglotai įsivaizduoja bendravimą su silpnaregiais ir visiškai nematančiais žmonėmis, o dažnas net nežino, kaip su jais elgtis ir kalbėtis. Kad bent trumpai regintieji pajaustų, ką mes, aklieji, išgyvename nuolat, Nacionalinės premijos laureato Roberto Antinio kūrybinius sumanymus realizavo Lietuvos ir kitų šalių studentai tarptautinio mainų projekto "XXI amžiaus katakombos" metu. Įveikti katakombų labirintus, esančius Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios rūsiuose, pabandėme ir mes. Pasiskirstę mažomis grupelėmis, požemio laiptais nusileidome į rūsį. Ekspozicijos yra visiškai nematomos, jas galima tik pajausti per garso, lytėjimo, uoslės pojūčius: kažkur klampu, kažkur pasigirsta garsai, kažkur pūsteli vėjo gūsis... Šis muziejus tarsi sujungia reginčių ir nereginčių žmonių vidinius pasaulius. Ne visiems iš karto pasisekė įveikti katakombų labirintus - viena grupelė žmonių pasiklydo ir grįžo atgal, deja, rūsio durys jau buvo užrakintos, tad teko grįžti atgal į labirintą... Išėjus į šviesą ne vienam reginčiajam antrąkart paklaidžioti po katakombų labirintus nebesinorėjo, o mums, akliesiems, ši pramoga atrodė įdomi ir linksma.  

Pažaislio vienuolynas - XVII a. Lietuvos baroko perlas 

Kauno pakraštyje, marių pusiasalyje, ant kalvos Pažaislyje, iškilusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su vienuolynu - tai vienas geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Kauno regione. Kasmet vienuolyno rimtį sudrumsčia ten vykstantis tarptautinis muzikos festivalis, kuriame liejasi operos, džiazo, simfonijos ir kitokios muzikos garsai. Tądien, kai mes lankėmės, buvo ruošiamasi paskutiniam tarptautinės muzikos festivalio koncertui. Kieme mus pasitiko Šv. Kazimiero seserų vienuolyno vienuolė, kuri papasakojo, kad bažnyčią bei vienuolyną statė italų architektai, o freskomis ir gipsatūromis rūpinosi Lombardijos skulptorių grupė. Nuo įkūrimo pradžios vienuolynas vadintas keletu vardų: Mons Pacis (Ramybės kalnas), vėliau - Kamalduliu, dar vėliau vienuolynas įgijo Pažaislio pavadinimą. Įžengus bažnyčios vidun, vienuolė pasiūlė paliesti marmurą, kad pajaustume skirtumą tarp tikro ir dirbtinio marmuro. Tikrasis marmuras buvo ledo šaltumo, o dirbtinis - daug šiltesnis. Interjero apdailai panaudotas juodas ir raudonas marmuras, suderintas su spalvingomis freskomis ir balto stiuko lipdiniais, o iš kupolo sklindanti šviesa atskleidžia šį puikų reginį. Pamatėme ir įžymųjį Dievo Motinos paveikslą, kuris garsus ne tik savo menine verte, bet ir stebuklais. Šį paveikslą 1661 metais popiežius Aleksandras VII padovanojo Kristupui Zigmantui Pacui - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kancleriui. Ne tik meniški pastatai išgarsino Pažaislį. Čia pamaldų ir ramų savo gyvenimą gyveno kamalduliai. Kamaldulių ordiną įkūrė benediktas Šv. Romualdas, susapnavęs kopiančius į dangų baltai apsirengusius vienuolius. Kamaldulių ordino vienuoliai duodavo vienatvės ir tylėjimo įžadus: gyveno vienuolynuose - eremuose, kiekvienas savo atskirame namelyje - celėje. Didžiąją dienos dalį melsdavosi. Jie nevalgė mėsos. Vilkėjo baltais ilgais abitais. 1920 metais Šv. Kazimiero seserų kongregacijos steigėja Motina Marija Kaupaitė su keturiomis seserimis, atvykusiomis iš JAV, Pažaislyje įsteigė Šv. Kazimiero seserų vienuolyną, kurios ir šiandieną čia šeimininkauja, siekdamos atgaivinti ir pratęsti Dievo garbinimo tradicijas bei atverti vartus naujoms visuomeninio kultūrinio gyvenimo apraiškoms. 

Už kelionę esame dėkingi Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų direktorei Gintai Petrauskienei. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]