SUKAKTYS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

ATMINTIS - GYVENIMO MOKYTOJA


Nežinau, kas ištarė žodžius: "Atmintis - tai didžioji gyvenimo mokytoja, išgryninanti mūsų požiūrį į pagarbą ar pagailą žmogui. Atmintis saugo išėjusiųjų įmintas veiklos ir gerumo pėdas, nes žmogaus gyvenimas - kaip drugelio skraidymas paliekant brydę amžinybės pievoje." Juos prisiminiau, kai rengėmės paminėti dviejų iškilių kauniečių - dainininkės Valerijos Černiauskienės ir kompozitoriaus mėgėjo, ilgamečio kaimo kapelos vadovo, literato Stanislovo Krasinsko - 90-ąjį gimtadienį. Abu birželio vaikai, abu meno ir kultūros dirvonų artojai, daugelį metų artimi kaimynai ir bičiuliai. Tad Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenė buvo pakviesta į bendrą jų atminimui skirtą vakarą-koncertą. 

Prisiminimai apie šiuos jau iškeliavusius žmones tokie gyvi, kad, rodės - jie čia, šalia mūsų. Iš kompaktinės plokštelės suskambo šiltas sodrus Valerijos balsas, pasakojantis įvairiaspalvę dainininkės, masažuotojos gyvenimo istoriją. Klausėmės Valerijos atliekamų kūrinių - M. Glinkos "Vieversėlio", F. Šuberto "Serenados", St. Šimkaus "Ko vėjai pučia" - ir mintyse dėkojome Dievui, kad šie įrašai buvo padaryti ir išsaugoti: Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) juos atnaujino ir išleido Valerijos jubiliejiniam gimtadieniui, o dainininkės kūrybinį kelią labai išsamiai ir pagarbiai išanalizavo niekad nepavargstantis J. Kairys. Tik jo dėka kompaktinė plokštelė tapo reikšminga ano meto dainos istorijos liudininke. Kompaktinę plokštelę susirinkusiems pristatė LAB Kauno filialo vedėja Irena Blaževičienė. 

Iki paskutinių Valerijos gyvenimo dienų su ja bičiuliavosi, lankė, visaip stengėsi praskaidrinti nuotaiką Onutė Mališauskienė. Iki ašarų susijaudinusi atminimo vakare Onutė pasakojo, kad su Valyte artimai pradėjo bendrauti nuo 1970-ųjų, o kai pradėjo ypač silpti Valerijos regėjimas, jas jungė ne tik pomėgis dainai, bet ir meilė gamtai. Valerija su Onute kartu leisdavo atostogas Kulautuvoje. Valerija buvo puiki plaukikė - mat užaugo Raudondvaryje ant Nevėžio kranto (ir amžinojo poilsio atgulė šalia savo gimtojo Nevėžio). Sunkiai pasiligojusi Valerija skaudžiai išgyveno, kad negali dainuoti, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Onutė privalėjo iki smulkmenų atpasakoti, kokias dainas repetuoja moterų vokalinis ansamblis, kur koncertuoja. Nejučiom bėgdavo valandos dalijantis jaunystės prisiminimais, tačiau mėgstamiausia pokalbių tema būdavo dainos. Vien žodis "daina" priversdavo Valeriją suvirpėti, iš naujo išgyventi patirtas akimirkas. Ji jautėsi ne iki galo įvertinta - laukė nesulaukė savo įdainuotų kūrinių kompaktinės plokštelės. 

Atminimo vakarui moterų vokalinis ansamblis (jį Valerija lankė, kol visiškai pasiligojo) padovanojo lietuvių liaudies dainą "Dainuok, sesule" ir Žyginto Anilionio bei Valdo Sušinsko dainą "Tyliau, žiogai". Valerijos Černiauskienės ir Stanislovo Krasinsko atminimui ansamblis parengė iškilią "Giesmę". 

Stanislovo Krasinsko eilių paskaitė Zita Klibavičienė ir Roma Girnienė. Ne be jaudulio žiūrėjome dokumentinį filmą "Drauge su smuiku", sukurtą dar 1991 metais. Jame apie savo gyvenimo negandas, draugus ir kūrybos proveržius pasakojo pats Stanislovas Krasinskas. Taisyklinga lietuviška šneka, su dzūkų tarmės priegaidėmis priminė, kaip šis žmogus gerbė ir puoselėjo lietuvių kalbą ne tik sukurtuose posmuose, bet ir kasdieninėje šnekoje.  

Yra gyvenimo virsmas, yra ir mirties virsmas. Kažkada manę, kad gyvensime ilgai ir laimingai, einame einame ir staiga sustojame. Bet kažkas kitas keliauja toliau mūsų pramintu taku. Kaune kaimo kapelai 33 metus vadovavęs Stanislovas Krasinskas buvo ne tik puikus smuikininkas, bet ir geras akordeonininkas. Dabar vienuolikmetis Mindaugas Dvylaitis, jau tarptautinio akordeonininkų konkurso Italijoje laureatas, atminimo vakare šauniai sugrojo "Tango", fortepijonu akompanavo savo tėčiui Audriui, dainavusiam rusišką romansą. Liaudiška kapela "Bičiuliai" atliko S. Krasinsko "Punios valsą" ir "Polką". Dar vieno šio autoriaus kūrinio "Alytaus polkos" klausėmės iš įrašo. Grojo paties Stanislovo vadovaujama kaimo kapela. 

Kaip visada jautriai ir subtiliai literato Stanislovo Krasinsko kūrybą apibūdino Irena Blaževičienė, o kuklioji jo gyvenimo draugė Albinutė nesileido į prisiminimus. Ji tiesiog perskaitė 1995 metais sukurtą eilėraštį "Pritemo": 

 

Pritemo pavasario saulė, 

Užgeso jaunystės šviesa. 

Užgriuvo klastingas pasaulis 

Su pykčio rūstybe visa. 

 

Brendu aš per tamsą beribę, 

Klajoju likimo keliu. 

Prispaudė baisioji tamsybė, 

Kurios nusimest negaliu. 

 

Sutrikdė kančia mano sielą 

Prispaudė varguolio pečius. 

Aš noriu išgirst dainą mielą,  

Jaunystę pakviest į svečius. 

 

Posmuose, kaip ir gyvenime, neviltis persipina su viltimi. Ir mes užgesiname devynias atminimo žvakeles su viltimi, kad po penkerių ar dešimties metų jos bus vėl uždegtos. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]