BRAILIO RAŠTAS IR MES

Saulius PLEPYS

TOSTAS UŽ NEREGIŲ PROMETĖJĄ


Prieinu prie Luji Brailio biusto, stovinčio Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje, ir, tarsi jis būtų senas, artimas mano draugas, familiariai patapšnoju jam per petį. Mintyse sakau: "Mielas genialus žmogau, jei šiandien būtumei su manimi, galėtume draugiškai pasikalbėti, daugybę su tavo sukurtu raštu susijusių naujovių aptarti, o gal ir po taurę "Božole" vyno išgerti. Aš tikrai pakelčiau tostą už didžiulį tavo nuopelną akliems žmonėms, už jiems grąžintą galimybę reikšti savo mintis, siekti mokslo, pažinti pasaulį. Tuo tostu norėčiau įprasminti viską, ką tavo išradimas davė man ir daugybei mūsų likimo žmonių". 

Į Kauno aklųjų mokyklą atvažiavau 1948 metais. Prabėgo kelios savaitės ir aš jau visai neblogai mokėjau brailio raštą. Knygos mane traukė - kaip drugelį laužo liepsna. Pokario meto mokykloje buvo šalta, trūko maisto. Kiekviena perskaityta knyga mane šildė, malšino alkį. Nesu paskaičiavęs, kiek kilometrų esu nukeliavęs pirštais brailio rašto eilutėmis, ieškodamas kelio iš aklumo liūno. Pirštais nukeliautas atstumas, žinoma, neturi jokios reikšmės, bet ieškomą kelią, man rodos, pavyko rasti. 

Lietuva buvo viena iš paskutinių Europos šalių, kur prasidėjo aklųjų švietimas. Tiktai 1927 metais kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės regėjimo netekęs karys P. Daunys brailio rašto abėcėlę pritaikė lietuvių kalbai, o 1928 metais šio rašto pradėjo mokytis Kaune įsteigto aklųjų instituto moksleiviai. Po Antrojo pasaulinio karo okupacinės valdžios įsakymu dauguma prieš karą išleistų knygų buvo sudegintos. Knygų brailio raštu deginimas - barbarizmo viršūnė, bet tokia buvo tikrovė... likusias knygas skaičiau po keletą kartų.  

Bėgo metai ir palaipsniui padėtis gerėjo. Ekonomiškai nuolat stiprėjanti Lietuvos aklųjų organizacija dėjo daug pastangų, kad mokykla būtų aprūpinta vadovėliais, kad daugėtų grožinės literatūros. Vis lengviau darėsi įsisavinti mokyklos žinias. Kai vadovėliuose atsirado reljefiniai brėžiniai, lioviausi bodėtis matematikos, fizikos, chemijos pamokomis. Vis dėlto akis į pasaulį man atvėrė grožinė literatūra. Ji man padėjo prasiskverbti į kitų žmonių proto ir jausmų paslaptis, susipažinti su įvairių šalių gyventojais ir jų papročiais, pačiam dvasiškai turtėti.  

Mielas Luji, kas šiandien besuskaičiuos, kiek nuostabių akimirkų, kiek išminties perlų esi man dovanojęs. 

Jau ankstyvoje jaunystėje gana gerai buvau įvaldęs rusų kalbą. Šalia ideologinio šlamšto mūsų mokyklos biblioteka gaudavo iš Maskvos daugybę tikrai gerų knygų. Vieną gražią dieną su klasės draugu Juozapu ir kibome į jas. Ką ten dieną... Didžiąją nakties dalį mūsų pirštai tiesiog prisvildavo prie rusų, prancūzų, anglų, vokiečių klasikinės literatūros. Kai pirštai atšaldavo ir pasidarydavo visai nejautrūs, knygą, kaip mylimą moterį, įsigudrindavome priimti po antklode. Tą laikotarpį pavadinčiau aukso amžiumi, jei ne skambutis septintą valandą ryto, negailestingai versdavęs mus iš lovų. Numigus vos kelias valandas, keltis būdavo sunku, bet mes žinojome, kad ateis vakaras ir mes vėl susitiksime su L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, O. Balzako, Stendalio, Č. Dikenso kūrinių veikėjais.  

Knygos ne tik padėjo man įveikti internatinės mokyklos rutiną, bet pažadino viltį, kad ir aš galiu susikurti turiningą, prasmingą gyvenimą. Šis tikėjimas pasiteisino jau tuomet, kai baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Prie traškėjimo, rašant paskaitų konspektus, kurso draugai ir dėstytojai greit priprato. Studijuoti buvo nesunku, kadangi už daugelį kurso draugų buvau ne blogiau apsiskaitęs. 

Gyvenimas susiklostė taip, kad po aukštosios mokyklos baigimo didžiąją gyvenimo dalį teko skirti brailio rašto reikalams. Šešerius metus dirbau aklųjų žurnalo "Mūsų žodis" redakcijoje, penkiolika metų vadovavau knygų brailio raštu leidybai, rašiau į respublikinę spaudą ir 1972 metais buvau priimtas į Žurnalistų sąjungą. Nepamirštami man 1989 metai, kai pasaulis ne juokais susidomėjo įvykiais Lietuvoje. Tuomet gana netikėtai dirbti neetatiniu korespondentu mane pakvietė BBC rusų tarnyba. Pranešimus į Londoną perduodavau telefonu, o rašydavau ir skaitydavau juos brailio raštu. Operatyviai paruošti tas žinutes, o juo labiau sklandžiai ir greitai jas perskaityti būdavo gana sunku, bet dirbau Lietuvai naudingą darbą ir jaučiausi laimingas. 

Prieš keletą metų išleidau esė knygelę, kurioje pasakoju apie Lietuvoje ir pasaulyje pagarsėjusius neregius žmones. Joje rašau apie įžymius muzikantus, dainininkus, rašytojus, mokslininkus ir netgi skulptorius. Ko gero, atlikau reikalingą darbą. Kartą mūsų Aklųjų istorijos muziejuje apsilankiusiems studentams pasakojau apie italų dainininką Andrea Bočelį. Vienas iš studentų nuoširdžiai nustebęs paklausė: " Nejau jis išties visai nemato?" Egiptiečiams gerai žinomas Taha Huseino vardas, rašytojas V. Jerošenka Japonijoje žinomas geriau nei Rusijoje, Rėjus Čarlzas ir Stivas Vonderis garsūs beveik visame pasaulyje, V. H. Preskoto knyga "Meksikos užkariavimas" nustebino mokslo pasaulį, dainininkė B. Grincevičiūtė gerai žinoma visai Lietuvai. Tokių žymių aklų žmonių pasaulyje daug. Vėl į pagalbą man atėjo mūsų Prometėjas L. Brailis. Kiek knygų perskaityta, renkant apie juos medžiagą, kiek taškų išbadyta apie juos rašant...Džiugu, kad mano knygelė "Maištas prieš lemtį" išleista ne tik brailio raštu, bet ir reginčiųjų bei įgarsinta kompaktinėje plokštelėje. 

Lietuvoje L. Brailis žinomas ir gerbiamas: mokyklų pradinėse klasėse vaikai supažindinami su jo raštu, parodomis, pranešimais, rašiniais žiniasklaidoje pažymimi reikšmingesni jo jubiliejai, Luji Brailio vardu pavadinta viena nedidelio Lietuvos miestelio gatvė.  

Toks nepaprastas L. Brailio įvertinimas visame pasaulyje visiškai dėsningas: jo sukurtas raštas daugybei žmonių atvėrė kelius į šviesesnį gyvenimą. Taigi neatsitiktinai vadinu jį Neregių Prometėju. Tad kviečiu viso pasaulio akluosius palaikyti mano pasiūlymą ir pakelti tostą, pagerbiant šį didį Prancūzijos sūnų. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]