NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

NIEKADA NEŽINAI, KUO PABAIGSI


Alvydas ValentaŠių metų gegužės mėnesį "Mūsų žodžio" žurnalistas ir šiek tiek poetu save vadinantis Alvydas Valenta tapo Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) nariu. Tai ketvirtasis - po Antano Jonyno, Juozo Marcinkaus ir Valentino Zaikausko - mūsų organizacijos narys kitoje, Lietuvos rašytojų, organizacijoje. Šia proga bendradarbį kalbina Vytautas Gendvilas. 

 

- Kodėl kilo noras įstoti į LRS? 

- Vienareikšmiškai turbūt negalėčiau atsakyti, kodėl kilo noras į šią organizaciją įstoti, lygiai taip pat negalėčiau atsakyti, kodėl iki šiol į ją nestojau. Jau kokie ketveri ar treji metai kas nors iš rašančių žmonių vis paklausdavo, ar esu Rašytojų sąjungos narys, o sužinojęs, kad nesu, vis paragindavo į ją stoti. Supratau, kad stodamas į LRS nebūsiu pernelyg didelis išsišokėlis ar apsišaukėlis. Antra vertus, niekada nekėliau sau tikslo būtinai ir kuo greičiau įstoti į LRS. Pareiškimo tekstas kompiuteryje pragulėjo bene dvejus metus - niekaip neprisiruošiau nunešti. Matyt, gyvenime buvo svarbesnių dalykų. Pareiškimą pagaliau nunešiau tik šių metų pradžioje.  

- Ar LRS nariu gali tapti kiekvienas panorėjęs?  

- Negirdėjau, kad LRS ką nors diskriminuotų dėl lyties, amžiaus, negalios, gyvenamosios vietos ar kokių nors kitų dalykų. Šia prasme LRS gali priklausyti kiekvienas rašantis žmogus. Antra vertus, tai profesionalių rašytojų organizacija, todėl vien tik rašyti dar nepakanka. Prie pareiškimo reikia pridėti gyvenimo aprašymą, išleistų knygų sąrašą, gauti tris LRS narių rekomendacijas. Niekas nedaro jokių dirbtinių kliūčių, tačiau nėra taip, kad viskas būtų labai lengva ir paprasta. Žmogus jau turi būti ragavęs literato duonos ar bent pajutęs jos "skonį".  

- Kokias pareigas "užkrauna" narystė LRS?  

- Tvarkingai mokėti nario mokestį. Tačiau tai pareiga, kurią žmogui "užkrauna" kiekviena ar beveik kiekviena visuomeninė organizacija. Rašytojai - pernelyg dideli individualistai, kad kalbėtų apie kokias nors savo pareigas ar teises. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbą, visa kita - pagal aplinkybes. Be abejo, priklausymas šiai organizacijai yra tam tikras kokybės ženklas, tačiau pats savaime jis neuždeda jokių pareigų. 

- Kokių privilegijų tikiesi būdamas LRS narys?  

- Tuos, kuriuos pradės kankinti nemiga, kad dabar imsiu ir gausiu kokių nors privilegijų, galiu visai atsakingai užtikrinti: nors LRS ir labai garbinga organizacija, priklausymas jai jokių privilegijų nesuteikia. Pasakojama, kad tarybiniais metais rašytojai lengviau gaudavo butus ar šiaip kokių deficitų. Bet tarybiniai laikai, atrodo, baigėsi, o ir butą jau turiu. Žinoma, kiekviena nevyriausybinė organizacija vienaip ar kitaip gina savo narių interesus, jiems padeda, bet kokiomis nors privilegijomis ar lengvatomis tai nekvepia.  

- Ar su priėmimu į LRS atsirado naujų kūrybinių planų? Jeigu taip, kada galėtume laukti tos kūrybos vaisių?  

- Jokia, net pati solidžiausia organizacija, neišaugins sparnų, jeigu žmogus jų neturi, neįkvėps talento, neišmokys rašyti. Taigi priėmimas į LRS su naujais būsimais kūriniais nelabai ką bendra turi. Antra vertus, kūrybinė organizacija - bendravimas, formalios ir neformalios diskusijos su bendraminčiais ir oponentais žmogų šiek tiek stimuliuoja. Dėl šios priežasties žmonės turbūt ir buriasi į panašias organizacijas. Nenoriu pasakyti, kad tą "stimuliatorių" išsyk ėmiau ir pajutau, bet ateityje kokios nors įtakos jis gal ir turės.  

- Visiems esi žinomas kaip poetas. Dar esi išleidęs kelias pažintinio turinio knygas. Ar tapęs LRS nariu, mesi į šalį eiles ir imsiesi apsakymų, romanų?  

- Kai kas juokauja, kodėl yra rašytojų sąjunga, o nėra poetų sąjungos? Nors eilėraščiai rašomi ir užrašomi, tačiau pats žodis "rašyti" intuityviai, matyt, labiau asociuojasi su proza nei su poezija. Juokaudamas ir aš galėčiau pasakyti, kad teks pereiti nuo poezijos prie prozos, bet, žinoma, tik juokaudamas. Kaip jau sakiau, pats savaime priklausymas net pačiai solidžiausiai organizacijai dar nieko nereiškia: talento jis tikrai neprideda. Gali atsitikti ir taip, kad apskritai nieko neparašysiu, tuomet iš LRS tiesiog paprasčiausiai išstosiu. Nenoriu kalbėti pesimistiškai, tačiau turbūt kiekvienas rašytojas yra pajutęs, kad esama dalykų, kurie nuo jo nepriklauso. Žinoma, visada galima "sukalti" eilėraščių rinkinį ar apysaką ir į savo bibliografiją įsirašyti dar vieną poziciją. Tačiau tai, kas "sukalta" ir yra "sukalta".  

- Vis dėlto kaip įvertintum savo narystės pradžią LRS?  

- Pradžia kol kas puiki! LRS tarybos posėdyje už mano priėmimą į šią organizaciją tarybos nariai (dvylika žmonių) balsavo vienbalsiai. Tiesa, vėliau kažkas minėjo, kad vienas lyg ir buvo susilaikęs - vienuolika iš dvylikos tai jau tikrai! Už trioletų ciklą "Mergelė cholera" "Poezijos pavasario" vakaronėje "Eilėraščiai per naktį" nuskyniau vieną iš prizų. Beje, labai simbolišką - "nukirstą galvą". Nenoriu deklaratyvių žodžių, bet kūryba - vaikščiojimas peilio ašmenimis. Kartą pradėjęs niekada nežinai, kuo baigsi.  

 

MERGELĖ CHOLERA  

 

Pastaba: lietuvių liaudies sakmėse maras (pavietrė), cholera dažnai būdavo įsivaizduojama kaip graži moteris. Ta moteris vaikščiodavo po kaimus, belsdavosi į langus. Kas į tą beldimą atsiliepdavo ar į ją pažvelgdavo, tas mirdavo.  

 

Tokia graži mergelė,  

o cholera vadinas.  

Tos akys degančios ir tie veidai išbalę,  

tokia graži mergelė.  

Sustoja, tyli, laukia,  

tarytum kviečia, tarytum šaukia,  

tokia graži mergelė,  

o cholera vadinas.  

 

II 

Ją matė pėsčią ir važiuotą,  

po kaimus ėjo, lodino šunis,  

ir vieniša nelyg žvėris.  

Ją matė pėsčią ir važiuotą,  

visus pakviesdavo į puotą,  

kas tik pažvelgdavo jai į akis.  

Ją matė pėsčią ir važiuotą,  

po kaimus ėjo, lodino šunis.  

 

III  

Kodėl tiek motery nuodų,  

o gal tik mums atrodo?..  

Tas balsas, varantis iš proto,  

kodėl tiek motery nuodų?  

Ir saldesni jie kitąsyk už medų,  

ir kartesni už kertančią gyvatę,  

kodėl tiek motery nuodų,  

o gal tik mums atrodo?.. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]