NEREGIAI UŽSIENYJE

NEGALIA - ŠALIA

Užklupti gyvenimo negandos daugelis palūžta. Tačiau yra ir kitas kelias - sunkus, skausmingas, reikalaujantis pastangų, valios ir apsisprendimo - nepataikauti klastingai įsėlinusiai ligai, nesusitaikyti, neleisti kūnui griauti dvasią ir likti nenugalėtam. Būtent tokios nuostatos laikosi žymi Lietuvos poetė Eglė Juodvalkė, išleidusi keturis poezijos rinkinius "Jei tu paliesi mane" (1972), "Pas ką žiedas žydi" (1983), "Mnemosinės vėrinys" (1994), "Veidrodis ir tuštuma" (2002) bei knygą "Cukraus kalnas". Šioje knygoje poetė pasakoja apie ją užklupusią klastingą ligą. Poetė vaikystėje susirgo nepagydoma liga. Ji su ja nekovojo, bet ir nepasidavė. Eglei liga - nuolatinė gyvenimo palydovė.  

Prieš išskrisdama į Jungtines Amerikos Valstijas poetė Eglė Juodvalkė "Mūsų žodžiui" atsakė į kelis klausimus. 

"M.Ž." Jūs tarsi dviejų kultūrų - vakarų ir lietuvių - tiltas. Norėčiau sužinoti, ar labai skiriasi požiūris į neįgaliuosius čia ir ten? 

E. J. Mano tėvai priklauso antrajai emigracijos bangai. Išvykę iš Lietuvos jie pasirinko Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip žinote, Lietuvoje tais laikais neįgalus žmogus buvo vertinamas vienpusiškai - neigiamai. Šeimą, susilaukusią nesveiko vaiko, kaimynai savotiškai pasmerkdavo. Mano tėvai - ne išimtis. Ilgiau gyvenant JAV jų požiūris keitėsi. Ne tik jų, bet ir visos lietuvių išeivijos. Vakaruose neįgalųjį sutiksi visur: firmoje, parduotuvėje, autobuse, restorane ir t.t. Žmonės su negalia yra visateisiai visuomenės nariai. Prisimenu, kai dirbau Vokietijos radijuje, mane aplankė pusbrolis iš Lietuvos. Jis labai stebėjosi gatvėje sutikęs daug neįgaliųjų: vienus be kojų, kitus be rankų, trečius silpno proto. Tada nesupratau, ko jis taip stebisi. 1975 metais pirmą kartą atvykusi į savo tėvynę labai nustebau gatvėse neišvydusi neįgaliųjų. Pradėjau klausinėti. Giminės, draugai papasakojo, jog Sovietų Sąjungoje žmonės su negalia yra "įkalinti" savo butuose. Išgirdusi - nenorėjau patikėti. Deja, jie sakė tiesą. Sugrįžusi į Lietuvą visam laikui, stebėjau, kaip pamažu neįgalieji "atsirado" viešajame gyvenime. Drąsiai teigiu: per keliolika nepriklausomybės metų Lietuva žengė milžiniškais žingsniais į priekį. Ypač smagu, kad "sveikųjų" visuomenės dabar nešokiruoja žmogus su ratukais ar baltąja lazdele.  

"M.Ž." Gal teko JAV artimiau bendrauti su neįgaliaisiais? 

E. J. Čikagoje, kur aš gyvenau, kasdien sutikdavau neįgalių žmonių. Gatvės, liftai, aplinka yra pritaikyta neįgaliesiems. Miesto gatvėmis neregiai vaikšto vieni, kai kuriems padeda šunys vedliai. Padėti neįgaliajam - įprastas dalykas. Pagaliau JAV veikia įstatymas, įpareigojantis firmų savininkus įdarbinti žmogų su negalia. Firmoms yra griežtai nurodyta, kiek jų kolektyvuose turi dirbti. Aš pati esu neįgali. Aišku, mano negalia nekrentanti į akis. Vienu metu JAV buvo diskutuojama, ar atėjus laikui leistis insuliną ir esant ne namuose, būtų priimtina tai daryti viešai, t.y. matant pašnekovams, ar derėtų nueiti į tualetą. Aš, leisdamasi insuliną, niekados nesislėpiau. Sveikieji turi priimti, jog tai yra mano gyvenimo dalis. Savo negalios neturime slėpti. Jeigu negalia reikalauja specifinių veiksmų, tai juos turime ir atlikti, nepaisydami, patinka tai aplinkiniams ar ne. Mes irgi esame asmenybės, turinčios teisę į visavertį gyvenimą.  

"M.Ž." Esate minėjusi, jog garsiai skaitydavote neregiams. Papasakokite plačiau... 

E. J. Amerikoje daug mačiau aklųjų. Su jais susidurdavau gatvėse, autobusuose ir kitur. Mėgau stebėti, kaip jie eina su baltąja lazdele, vedini šuns. Kartais ir pati užsimerkdavau norėdama pabūti tamsoje. Dabar neregius suprantu geriau. Dėl ligos mano regėjimas labai susilpnėjo. Akys jau ne tokios šviesios. Kai dar mačiau puikiai, neregiams netiesiogiai padėjau. Vis dėlto aš - ne tik poetė, bet ir aktorė. Čikagos universitete kabėjo dideli plakatai, raginantys padėti neregiams. Atėjusi į nurodytą vietą pasiteiravau, kuo gi galiu būti naudinga. Darbuotojai paaiškino, jog reiks į magnetofono juostą įskaityti knygą. Mielai sutikau. Skaičiau tikrai užsidegusi. Didžiavausi atliksianti naudingą darbą. Baigus skaityti knygą, laukė nusivylimas. Redaktoriai, išklausę garso įrašą, suabejojo mano tarties taisyklingumu. Jiems atrodė, jog aš angliškai kalbu su akcentu. Iki tol maniau, jog šia kalba kalbu taisyklingai ir švariai. Aš gi gimiau Amerikoje. Laimei, pasitarę redaktoriai nusprendė mano įgarsintą knygą pateikti neregių skaitytojų teismui.  

"M.Ž." O Lietuvoje teko pažinti neregius ir su jais artimiau bendrauti? 

E. J. Gyvendama JAV ne itin dažnai dalyvaudavau kultūriniame gyvenime. Grįžusi į Lietuvą pasinėriau į aktyvią kultūrinę veiklą. Taip ir susipažinau su keliais neregiais. Tai atsitiko "Druskininkų poezijos rudenyje". Šnekučiavausi su bičiuliais poetais. Aptariama tema buvo įdomi ir ne iš karto išgirdau malonų užburiantį balsą. Atsigrįžusi pamačiau ant laiptų su gitara sėdintį jaunuolį. Jis pusbalsiu dainavo. Nuo jo negalėjau atitraukti akių. Daina mane pakerėjo. Klausiausi viską aplink užmiršusi. Vaikinas, baigęs dainuoti, atsistojo. Prie jo priėjęs draugas jį kažkur nusivedė. Jaunuolis buvo neregys. Tai man buvo tikras šokas. Negalėjau patikėti, jog jis nemato. Tik vėliau sužinojau, jog tai Remigijus Audiejaitis. Mes su juo kelis kartus susitikome Druskininkuose. Mielai klausydavausi jo atliekamų dainų. Remigijų lyginu su garsiu italų neregiu atlikėju Bočeliu. Druskininkuose noriai klausydavausi ir neregio poeto Alvydo Valentos intelektualių eilių. Man smagiausia būdavo stebėti jo pirštus, braukiančius šiurkščiame popieriuje įspaustus taškus.  

"M.Ž." Jus likimo paukštė taip pat paženklino negalia, kaip tai atsitiko? 

E. J. Cukralige susirgau būdama penkerių metų. Ja sirgau 45 metus. Dabar šia liga nesergu. Man gydytojai pakeitė kasą. Pernai buvau susirgusi labai rimtai. Ligoninėje visą savaitę gulėjau be sąmonės. Ją atgavus, gyventi teko mokytis iš naujo. Aš viską buvau užmiršusi. Iš naujo mokiausi kalbėti, valgyti, vaikščioti, skaityti ir mąstyti. Sunkiausiai sugrįžo gebėjimas kurti. Eilėraščių nerašiau ištisus metus. Tai mane labiausiai slėgė. Vos atgavus kūrybines galias, užklupo kitos bėdos: šiuo metu ruošiuosi kelionei į JAV, kur manęs laukia rimta operacija. Mano inkstai atsisakė. Dabar nuolat atliekamos dializės. Tikiuosi JAV surasti inkstų donorą ir vėl sugrįžti į Lietuvą.  

"M.Ž." Ligos ir negalia Jums nepakirpo sparnų?  

E. J. Negalia niekada kurti netrukdė. Ir gyvenime ji man nekliudė. Tai mano ištikimiausia palydovė. Svarbu su ja sutarti. Dariau, ką norėjau: keliaudavau, rūkydavau, gerdavau vyną, o kartais ir stipresnių gėrimų neatsisakydavau. Gyvenau visavertį gyvenimą. Aišku, duoklę negaliai privalėjau atiduoti. Kalbu apie insuliną.  

"M.Ž." Su negalia verta kovoti, o gal derėtų pasiduoti ir susitaikyti? 

E. J. Jeigu visą savo gyvenimą paskiri kovai su liga, tai tau nelieka laiko tauresniems darbams. Ar tai ne per didžiulė prabanga? Turi įsisąmoninti: tu nieko nepakeisi ir veltui nešvaistyki laiko. Gyvenimą reikia gyventi. Nesvarbu, kad tu jį gyveni kitaip. Vis tiek tai tavo gyvenimas ir tu jį privalai nugyventi. Man gyvenimo stiprybės simbolis - mamytė. Ji senatvėje susilaužė dubens kaulą. Medikai vienu balsu tvirtino, jog mama iki pat paskutinių gyvenimo dienų bus prikaustyta prie patalo. Medikai suklydo. Mama atsikėlė po trijų mėnesių. Ji kilusi iš Žemaitijos - ši moteris su negalia nesusitaikė ir ją pažabojo. Nežmoniškos valios pastangomis atsistojo ant kojų. Kiekvienas jos žingsnis buvo paženklintas skausmo. Vis tiek mama žingsnis po žingsnio ėjo. Tiesa, su vaikštyne. Mamytė iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų tikėjo - eis be vaikštynės.  

"M.Ž." Jūsų kūno sopuliai - gal tai tik dar viena įnoringos mūzos užgaida? Ar negalia randa vietos jūsų kūryboje? 

E. J. Negalia kūrėjui yra dar vienas akstinas. Ji užgrūdina, į pasaulį paskatina pažvelgti kitu žvilgsniu. Negalia kūrybos neuždaro į kalėjimą. Iš pradžių, kaip daugelis poetų, rašiau apie meilę, mirtį. Rašyti rašiau, bet jos nejaučiau. Dabar kas kita. Negalia į mano kūrybą atėjo palaipsniui, harmoningai keičiantis vidiniam pasauliui. Eilėraščiuose atsirado eilučių, skirtų netekčiai, skausmui, įprasmintai mirčiai. Mano negalia visada gyveno šalia poezijos. Jos buvo geros kaimynės, bet viena su kita nekonfliktuodavo. Mūsų pokalbį užbaigsiu eilėraščiu - jis dar niekur nebuvo spausdintas. Jį parašiau atgavusi dovaną kurti. 

Mirties koridoriais 

Sienas ramsto 

Sulūžę kūnai 

Pajuodavusiose akyse 

Į nežinomybę  

Teka Stiksas. 

Žiemos vynas su 

Prieskoniais, meduoliai 

Medienos kvapas 

Žemuogės 

Žibuoklės 

Metalinis angelas 

Sparnu paliečia 

Palinkusias galvas. 

Jie mokosi meno 

Negyventi, 

Veidrodyje moteris  

Baltais plaukais šviečiasi 

Kelią į nežinomybę. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]