NAUJOS KNYGOS

Alvydas VALENTA

KAS GYVENA BŪGNININKŲ RŪMUOSE?

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos aklųjų biblioteka reginčiųjų raštu išleido Valentino Zaikausko knygą "Būgnininkų rūmai". Taip ir norisi pasakyti: "Pagaliau išleido". Tiesa, tas "pagaliau" taikytinas ne Aklųjų bibliotekai, nes niekur neparašyta ar nepasakyta, kad šią knygą būtent ji ir turėjusi išleisti. Jeigu ne biblioteka, "Būgnininkų rūmų" rankraštis galbūt iki šiol, laukdamas savo valandos, nuolankiai "lindėtų" kuriame nors autoriaus rašomojo stalo stalčiuje ar kietajame kompiuterio diske. Ačiū bibliotekai - taip neatsitiko.

V. Zaikausko knygos situacija ypatinga: aklieji turi galimybę ją skaityti jau bene šešeri metai. 2001 m. knyga įgarsinta į magnetofono juostą, jos ištraukos skelbtos "Mūsų žodyje", atskirose aklųjų bendruomenėse vyko jos pristatymai ir aptarimai. Pasirodymas reginčiųjų raštu - tai lyg ir antrasis knygos gimimas. Šiek tiek liūdna, kad abu "gimimus" skiria toks didelis laiko tarpas. "Rankraščiai nedega", - samprotavo vienas iš Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" veikėjų, toksai juodosios magijos specialistas Volandas. Matyt, norėta pasakyti ir tai, kad geri rankraščiai nesensta. Gal ir taip, tačiau aplinkybės keičiasi. Galime tik spėlioti, ar išleista, sakysime, 2001 ar 2002 metais V. Zaikausko knyga literatūriniame pasaulyje būtų sukėlusi didesnį šurmulį nei dabar. Šiaip ar taip, bent jau daugiau reginčių žmonių ją būtų perskaitę, priėmę arba nepriėmę. Kažin ar tie keleri metai knygai labai pakenkė, nes joje aprašomi nevienadieniai dalykai. Kitas klausimas - ar padėjo? Bet yra, kaip yra: laiko mašinos dar niekam nepavyko išrasti, taigi nepavyko ir atsukti jo atgal. Juo labiau, kad V. Zaikausko knyga ir dabar, praėjus šešeriems metams po pirmojo - garsinio jos varianto, yra aktuali, skaudi, verta, kad prie jos sustotume ilgiau, įsiskaitytume ir įsiklausytume.

Ir tada, ir dabar V. Zaikausko kūrinys sulaukė, matyt, ir ateityje sulauks įvairių vertinimų. Yra žmonių, kurie sutinka su viskuo ar beveik su viskuo, ką autorius joje sako ir kaip vaizduoja aprašomus įvykius, kiti vertina atsargiau, linkę manyti, kad rašytojas daug ką sutirštino, kad kūrinyje per daug tamsių spalvų, nepasitikėjimo, įtarumo, pykčio. Dar kiti sako atvirai, kad jiems autoriaus pasirinkta pozicija, jo paties ar knygos veikėjų lūpomis sakomos mintys, vertinimai, ypač reginčių žmonių atžvilgiu, yra nepriimtini, netolerantiški, daugiau skiriantys ir skaldantys nei jungiantys ir vienijantys. Ką gi, nuomonių įvairovė - vienas iš požymių, kad kūrinys neserga literatūrine "mažakraujyste". Pagrindinė knygos tema - aklumas. Tačiau abstrakcija ir liktų tik abstrakcija, jeigu rašytojo valia "neįsikūnytų" konkrečiuose žmonėse ir tų konkrečių žmonių likimuose. V. Zaikausko knygoje toks "aklumo" abstrakcijos įsikūnijimas - Kauno aklųjų institutas praėjus maždaug trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo - taigi apie 1948-uosius metus. Institute 120 aklų ir beveik aklų mokinių, kurių dažnas jau seniai išaugęs iš mokinio amžiaus, dažnas praeityje priklausęs garbingai "sprogdintojų" gildijai ir per tai netekęs ne tik akių, bet ir pirštų, rankų. Tačiau autorius nesitenkina skaitytojui parodydamas vien tik šiuos žmones, piešdamas jų psichologines būsenas, atskleisdamas tarpusavio santykius. "Būgnininkų rūmai" - idėjų romanas, kur nuo atskirybės pereinama prie bendrybės. Knygos veikėjai daug kalbasi, svarsto, ginčijasi (dažnai net gana piktokai) apie aklumą, apie jo padarinius tolimesniam gyvenimui, apie tai, kokia yra aklojo vieta reginčiųjų pasaulyje ir pan. Šie dalykai kelia daugiausia aistrų ne tik tarp "Būgnininkų rūmų" veikėjų, bet ir tarp jų skaitytojų. Šie klausimai lydi skaitytoją nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio.

Dauginimas iš nulio

"Aklumas - tai nulis po daugybos ženklo. Vadinasi, kad ir koks būtų įspūdingas skaičius ar reiškinys prieš ženklą, vis tiek rezultatas bus lygus nuliui. Aklumas - visko dauginimas iš nulio", - jau pirmuosiuose knygos puslapiuose samprotauja ligoninės lovoje gulinti, netikėtai po meningito apakusi jauna mergina.

Jai atitaria taip pat jauna, auksaplaukė, gerokai egzaltuota muzikos mokytoja, ankstyvą rugsėjo rytą tuščiomis Kauno gatvėmis keliaujanti į aklųjų institutą mokyti aklų vaikelių. "Ji gyvens aklų žmonių pasaulyje ir labai greitai pamirš, kad yra pasaulis, kur gali būti ir meilė. O aklųjų pasaulyje negali būti banaliosios kūniškos meilės, nes žmogus tuo pat metu negali būti ir laimingas, ir nelaimingas, kaip negali būti vienu metu dangus juodas ir žydras. Mes einam slėptis, kur tamsiau, ir nieko negali būti tamsiau kaip aklųjų pasaulis. Aklo pasaulis yra gryniausio, stipriausio, reikalingiausio juodumo, ir aklas iki gyvos galvos uždarytas savo kūno tamsoje ir labai lėtai ten gyvena - pakuždom kalba ir vos girdimai alsuoja. Aklo gyvenimas yra atsargus, trapus, ramus ramutėlis."

Ironija, groteskas, dažnai net sarkazmas - nuolatiniai skaitytojo palydovai šioje kelionėje po - daugelio reginčių žmonių akimis - mažų mažiausiai keistus "būgnininkų rūmus". Kodėl šie rūmai vadinami būgnininkų, o ne, pavyzdžiui, trimitininkų rūmais, dar turėsime progos aptarti. Autorius sąmoningai tirština spalvas, provokuoja, nors jis pats ne kartą irgi visai sąmoningai yra pabrėžęs, kad rašydamas šią knygą, nieko netirštino ir neprovokavo, kad viskas paimta iš realaus gyvenimo.

Bet grįžkime prie "daugybos iš nulio". Daugelis aklųjų instituto auklėtinių gyvena visiškai kitokiomis nuotaikomis: jie sportuoja, treniruojasi, grūdina valią - ruošiasi labai rimtai susikibti su gyvenimu. Apskritai, "Būgnininkų rūmai" - ganėtinai rūsti knyga. Visokioms sentimentalioms auksaplaukėms, dvasios ištižėliams čia ne vieta. Vienas iš instituto auklėtinių reginčiajam bičiuliui savo ir savo draugų santykį su aklumu apibūdina šitaip: "Kartais man atrodo, kad net didžiuojamės, jog esame akli. Čia tarytumei tokia sporto šaka - stiprios valios treniravimas iki mirties."

Kitaip tasai didžiavimasis savo aklumu, tas nuolatinis "valios treniravimas" atrodo regintiesiems aklųjų bičiuliams. Jie su nerimu stebi, kaip didėja instituto auklėtinių užsisklendimas, priešiškumas regintiesiems, neadekvatus savų galimybių vertinimas. "Bet man nepatinka vis labiau tarp mokinių įsišaknijantis puikavimasis savo aklumu, - medicinos studentui Vaciui sako geografijos mokytoja Violeta. - Mes, aklieji, be reginčiųjų galime viską". Jie taip įsijautė į savo herojiškas fantazijas, jog alkį, šaltį, reginčiųjų panieką priima kaip garbingą išmėginimą, ruošiantis "tikrajam gyvenimui".

Taigi nuo "daugybos iš nulio" iki aklumo kaip tam tikros "sporto rūšies". Žengęs žingsnį, autorius nesustoja pusiaukelėje, nepradeda mindžikuoti: aklumą jis "varto" iš visų pusių tarytum chirurgas "preparuojamą" organą.

Regintiesiems - per srėbtuvę!

Viena jautriausių knygos temų - aklųjų ir reginčiųjų santykiai. Skausminga, dažnai apeinama tema. Tačiau, atrodo, jog kuo labiau norime šią temą apeiti mes, tuo drąsiau ją "preparuoja" autorius. "Aklas yra aklas, ir regintiems jis ne draugas", - tiesiai šviesiai sako vienas iš knygos veikėjų.

Kitas veikėjas jam antrina: "Reginčiajam aklas yra tik geriausiu atveju ne vietoje pastatytas stulpas, o iš tikrųjų tu ir aš visą gyvenimą būsim jiems kaip juodi tušti ir po kojomis besipainiojantys maišai..."

Iškalbingas yra pokalbis instituto rūmų miegamajame tarp vieno pagrindinių knygos veikėjų Algimanto ir "Jūrininko", dar pravardžiuojamo "Mariaku". Abu vaikinai praeityje yra buvę "sprogdintojais", abu neblogai suręsti fiziškai, daug bėgioja, mankštinasi. Abu nenori susitaikyti su savo aklumu. "Jeigu ketini kaip nors grįžti į reginčiųjų pasaulį, - samprotauja "Mariakas", - privalai pasidaryti toks pat šiurkštus, nejausmingas kaip jie visi, vaikine".

Toliau "Mariakas" sako, kad ateityje dar reikėtų ir štangą iš mokyklos administracijos išsireikalauti. Algimantas lyg rimtai, lyg juokais klausia: "Kam gi ji? Ruošiesi dažniau regintiesiems snukius daužyti?" Tačiau "Mariakas" visiškai rimtai atsako: "Dažnai ar nedažnai, sunku pasakyti. Tik manau, kad ne kartą vienam kitam teks mostelt per srėbtuvę".

Tasai noras "mostelėti regintiesiems per srėbtuvę" knygoje nuskamba ne kartą. O sykį "Mariakas" vienam reginčiajam taip užvažiuoja, kad tam net amoniako prireikia. Vieną iš pagrindinių knygos idėjų, o kartu ir instituto auklėtinių stereotipų, galima nusakyti maždaug taip: egzistuoja atskiri aklųjų ir reginčiųjų pasauliai; tie pasauliai buvo, yra ir liks priešiški. Regintieji nenori į savo pasaulį įsileisti aklųjų. Yra tik labai nedaug reginčiųjų, kurie nesigėdija aklojo, nesigėdija jį pervesti per gatvę ir pan. Knygoje panašios mintys nuskamba ne kartą, joms atstovauja didžioji instituto auklėtinių dalis. Pats "Būgnininkų rūmų" autorius irgi neslepia, jog aklųjų ir reginčiųjų santykiai - viena iš knygos pasirodymą inspiravusių priežasčių ir kad tai yra labai skaudi problema. Na, bet literatūros istorija žino ne vieną atvejį, kad tai, ką apie kūrinį mano jo autorius, yra viena, o tai, ką byloja pats kūrinys, - šiek tiek kita. "Būgnininkų rūmų" autorius yra sąžiningas žaidėjas: negailestingai apnuoginęs vieną reiškinio pusę, jis lygiai taip pat negailestingai apnuogina ir antrąją: pačių aklųjų romantines ir pseudoromantines vizijas. "Man atrodo, kad akliesiems romantizmas pavojingas, - dėsto savo mintis jau minėta Violeta, - nes auklėjami pagal jo kanonus, jie išaugs tik egzaltuotos būtybės, o sendami pradės tiesiog girtuokliauti. (...) Rūmuose skamba muzika nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Žymių, visoje Lietuvoje garsių muzikantų žinai kodėl iš šių rūmų vargu ar išeis? Išpuikimas kliudo sistemingai galvoti apie ateitį."

"Būgnininkų rūmų" pasaulis nėra šviesus, šiltas ir draugiškas. Ir ne todėl, kad autorius aprašo aklų žmonių gyvenimą, kurie, anot tam ikros reginčiųjų dalies, "gyvena nuolatinėje tamsoje ir niekada nesijuokia". Viena vertus, reginčiųjų priešiškumas, nenoras neregį įsileisti į savo tarpą, požiūris į regėjimo netekusį žmogų kaip į gailesčio vertą būtybę. Kita vertus, vis didėjantis aklųjų įtarumas, užsisklendimas, pseudoromantinės fantazijos. Autorius taip ir neparodo, kaip šiuos du pasaulius būtų galima sujungti ar bent nutiesti vieną kitą tarpusavio supratimo tiltą. Dėl šių dalykų "Būgnininkų rūmai" yra sulaukę bene daugiausiai priekaištų. Net dažnas neregys suabejoja, ar iš tiesų egzistuoja du atskiri pasauliai: "jų pasaulis" ir "mūsų pasaulis", ar noras "užvažiuoti reginčiajam per srėbtuvę" yra geriausia priemonė vieniems kitus suprasti.

Tačiau yra ir antra šio reikalo pusė. Autorius vaizduoja pokario metų aklųjų institutą, jame vyravusias nuotaikas, piešia psichologinius jo auklėtinių portretus. Priekaištauti autoriui, kodėl tada aklieji buvo tokie, o ne kitokie, kodėl jie mąstė taip, o ne kitaip, būtų tolygu priekaištauti kad ir Žemaitei, kodėl ji XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą piešė tokiomis niūriomis spalvomis, kodėl jame matė tiek daug apsileidimo, godumo, tarpusavio nesupratimo, pykčio ir vaidų. Vienokį XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą matė Žemaitė, kitokį - J. Tumas-Vaižgantas. Abiejų kūriniai yra savojo laiko autentiškas paliudijimas.

Per antrąjį "Būgnininkų rūmų" pristatymą Vilniuje šių metų pradžioje viena gydytoja pastebėjo: "Vertinant knygą reikia turėti galvoje, kad jos veikėjai yra nuolat neprivalgę ar net alkani. O alkanas žmogus - piktas žmogus!"

Kokios spalvos yra sprogimas?

Iki šiol aptarėme, jeigu taip galima sakyti, idėjinę "Būgnininkų rūmų" pusę. Tačiau literatūros kūriniui labai svarbu ne tik "kas", bet ir "kaip", "iš ko". Rašytojo medžiaga yra kalba, žodis. Žodis kartu yra ir įrankis, kuriuo it skulptorius kaltu rašytojas savo kūrinį lygina, gludina, apvalo nuo nereikalingų apnašų. V. Zaikauskas visada labai daug dėmesio skyrė detalei, žodžiui, jame "užkoduotam" meniniam vaizdui. Štai "Mariakas" visą septintą pamoką miegamajame pučia kornetą: iš jo korneto sklinda nelabai švarūs garsai, primenantys surūdijusią geležį. Tačiau kornetą jis pūs labai ilgai ir rūpestingai, kol iš jo ims sklisti variniai garsai, vėliau - sidabriniai, dar vėliau - auksinės melodijos, o pagaliau pradės byrėti briliantinės natos. V. Zaikausko rašymo būdas yra juvelyrinis, jo technika - juvelyro technika. Imkime kad ir vieną skaudžiausių pokario nelaimių - susižeidimą sprogmenimis. Autorius pirmiausia apklausinėjo ne vieną neregį, kaip tai įvyko, domėjosi, atrodo, pačiomis nereikšmingiausiomis smulkmenomis, pavyzdžiui, kokios spalvos buvęs jo sprogimas. Todėl ir žino, kad sprogimas gali būti bespalvis, mėlynas ar net dangiškai žydras, raudonas ar labai ryškiai raudonas. Sprogimas gali būti gražus lyg laukais šuoliuojantis žirgas, įdomus ar tiesiog juokingas, kaip juokingos yra kūdroje prieš lietų kurkiančios varlės. Na, o mes skaitydami aklų vaikinų, atrodytų, beprasmius tauškalus apie tai, koks buvęs kiekvieno jų sprogimas, juste juntame, kokia didelė ir neišmatuojama už šių žodžių slypi tragedija. Tragedija, pakeitusi visą žmogaus tolesnį gyvenimą, sudaužiusi jo svajones ir viltis, tačiau kartu išreikšta pačiomis taupiausiomis, pačiomis minimaliausiomis kalbos priemonėmis. Ko vertas vien "būgnijimo" motyvas. Būgnas čia yra įšalusi žemė, būgnijimas - ardomos granatos ar kito kokio sprogmens sukeltas garsas. Taigi aklieji, susižeidę sprogmenimis, yra "būgnininkai", aklųjų institutas - "būgnininkų rūmai". Yra ir Didysis būgnininkas, kurio laukia nesulaukdami smulkesnieji būgnininkai, kad ateitų ir institute įvestų tvarką.

Žodžio lakoniškumo, frazės taupumo, dėmesio iš pažiūros nereikšmingoms smulkmenoms iš "Būgnininkų rūmų" autoriaus pasimokyti galėtume daugelis.

Žinoma, tai nereiškia, kad "Būgnininkų rūmai" absoliučiai tobulas kūrinys. Rašytojo valia šiek tiek pakeista antroji knygos redakcija. Pirmoji prasideda vieno svarbiausių knygos veikėjų - Algimanto susižeidimu. Vakaras, prieblanda, šešėliai, naktigonė, arkliai, sprogimas... Algimantas susižeidęs grįžta namo, apsiprausia ir, nenorėdamas motinai sakyti teisybės, kad akis susižeidė sprogmenimis, kad visiems laikams liks aklas, pasako, jog išeinąs pas partizanus ginti tėvynės. Nerealu, neįtikima, bet stipru. Nereikia būti ypatingu etninės kultūros specialistu, kad suprastum, kas lietuviams buvo naktigonė, kad suvoktum, ką reiškia staiga nutrūkusi beveik mitologinė žmogaus ir arklio draugystė. Antrojoje kūrinio versijoje šis epizodas niekur nedingo, o tik pasistūmėjo labiau į knygos vidurį, prarasdamas savo mitologiškumą, fantastiškumą, tapdamas viena iš siužeto grandžių. Antroji knygos redakcija pradedama skyriumi, kuriame jauna neseniai apakusi mergina ligoninės lovoje intelektualiai samprotauja, kad aklumas yra daugyba iš nulio ir kad ji atleidžiama nuo visų ankstesnių įsipareigojimų. Šitaip samprotaudama net gydytoją įstengia sugundyti... Dar vėliau toji egzaltuota auksaplaukė muzikos mokytoja, tuščios rudenėjančios Kauno gatvės, pirmasis įspūdis pravėrus "tamsos karalystės duris". Efektinga! Iliustratyvu! Dinamiška! Primena geriausias euroromano tradicijas!!! Žinoma, pasirinkdamas tokią "įvykių logiką", autorius turėjo savų, gal net labai svarbių, priežasčių. Tačiau vis tiek liežuvį niežti paklausti: ar knygos redaktorius bent palygino abi redakcijas, ar tik tvarkė antrosios redakcijos rašybą ir skyrybą? Abejotinas yra ir meilės trikampis, Algimanto išgujimas iš instituto. Antrojoje redakcijoje šie dalykai, atrodo, nepasikeitę, o jeigu pasikeitę - tai labai nežymiai. Ar tikrai to "detektyvo" reikėjo? O jeigu reikėjo - tai ar tikrai tokio? Rašinio apimtis neleidžia jo paanalizuoti smulkiau, tepastebėsime, kad žmogaus likimą čia gali nulemti paprasčiausias elektros srovės "užtrumpinimas". Gal ir taip, šautuvas irgi gali padaryti nepataisomą žalą neatsargiai prisilietus prie jo nuleistuko...

Žinoma, galima su tokia nuomone ir nesutikti. Galima nesutikti nė su vienu žodžiu, parašytu šių eilučių autoriaus. Tačiau kūrinio atvirumas interpretacijoms yra vienas iš jo literatūrinės kokybės ženklų. V. Zaikausko knyga verta, kad apie ją kalbėtume ir diskutuotume, verta tapti ne tik mūsų literatūrinio, bet ir kultūrinio gyvenimo įvykiu.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]