PROJEKTAI

Giedrė REČIŪNIENĖ

NAUJOS KNYGOS


Knyga žmogui gali būti draugas, mokytojas, žinių ir išminties šaltinis, knyga gali sužadinti įvairiausias mintis, nuotaikas ir emocijas - ji mums labai reikalinga.

Kai aklųjų bibliotekos direktorė J. Kuolienė mane pakvietė pagaminti knygelę ir dalyvauti knygų konkurse, susigundžiau, bet...laiku nepadariau. Tačiau gimė idėja pasiūti iš medžiagos skiaučių neregiams ir silpnai matantiems skirtą knygelę. Besiūnant minčių ir temų klojosi daugybė. Nutariau, kad viena neįgyvendinsiu visų sumanymų, ir kilo mintis pasikviesti talkon koleges, technologijų ir dailės mokytojas iš įvairių miesto mokyklų.

Moterys apžiūri medžiagines knygasŠių mokslo metų pradžioje buvo paskelbtas projektas "Aš noriu tau padėti" ir išplatintas Vilniaus miesto mokykloms. Susirinkom į nedidelį seminarą "Aklųjų ir silpnaregių pažinimo motyvacijos stiprinimas, pateikiant netradicines mokymo priemones", kur ir aptarėme, kokios tai turėtų būti knygelės, kaip jas kokybiškiau ir suprantamiau aklajam ir silpnai matančiam vaikui pagaminti, kokias medžiagas ir jų faktūras naudoti. Aptarėm temas, knygelių apimtį, informacijos glaustumą, konkretumą ir kibom į darbą.

Šių metų kovo mėnesį Vilniaus miesto Simono Daukanto mokykloje vyko Vilniaus miesto mokyklų moksleivių, VDA ir VPU studentų kūrybinių darbų paroda "Tekstilės akademija", kur ir buvo eksponuota šešiolika rankomis pasiūtų mokytojų ir jų mokinių knygelių iš įvairių mokyklų. Projekte dalyvavo ir Vilniaus kolegijos menų katedros IV k. studentė.

Temos įvairios: yra ir pasakų veikėjai, ir mįslės, geometrinių figūrų pasakaitė, įdomi drugio atsiradimo istorija.

Ar viskas pavyko gerai? Kas nedaro, tas neklysta. Gerai matančiam žmogui sunku įsivaizduoti neregio pasaulį, ypač jei nebuvo savo gyvenimo kely jo sutikęs. Gal ir ne visur gerai atskleistas knygelės turinys ar per daug smulkių detalių. Aš pati jau dirbdama su aklaisiais per dvidešimt šešerius metus atrandu vis naujų tiesų, iš pačių mokinių mokausi, kaip suprantamiau paaiškinti jiems supantį pasaulį, padėti išmokti būti savarankiškiems ir nepriklausomiems.

Šiaip ar taip, susidomėjimas knygelėmis buvo labai didelis. Vartė jas mokyklos moksleiviai, studentai ir parodos lankytojai. Tačiau didžiausi šių knygelių "ekspertai" bus ugdymo centro mažieji ugdytiniai bei aklųjų bibliotekos skaitytojai. Jei nors viena knygelė padės neregiui lavinti lytėjimo įgūdžius ar padės tikslinti, plėsti vaizdinius, silpnaregiui - lavinti ir tikslinti spalvų derinamumą, estetinę vaizduotę, tai bus žingsnis jo pasaulio pažinimo link.

Teko bendrauti su Vilniaus miesto Šv. Kristoforo mokyklos dešimtokėmis ir joms aiškinti, demonstruoti, kaip pasiūti tekstilinę knygelę, kad nematydamas kuo aiškiau suprastum, kas knygelėje pavaizduota. Daugumai dešimtokių tai buvo pirmoji pažintis su neregių pasauliu ir jo subtilybėmis. Mergaitės iš visos širdies stengėsi ir norėjo kuo spalvingiau, kuo įdomiau pasiūti, kai kurios net sukūrė trumpučius mielus tekstus savo knygelėms ir labai prašė užrašyti tai brailio raštu, apie kurį irgi išgirdo pirmą kartą. Jos net norėtų pačios susitikti su vaikais, kuriems skirtos šios knygelės.

Mokykloje mokiniai neišskyrė nė vienos ypatingos knygelės. Kiekvienas išsirinko sau labiausiai patikusią knygelę: kam tai buvo pasaka, kam - pasakų veikėjai ar "zoologijos sodas". Nelabai svarbu buvo knygelės kokybė. Kaip "rimtą ekspertą" pasikvietėm neregį penktoką Joną. Davėm jam pavartyti knygelę "Drugio istorija". Jis labai nedrąsiai ieškojo "kirmino" ant "lapo" pareiškęs, kad kirminų jis niekad neliečia. Bus puiku, jei per biologijos pamoką, klausydamas mokytojo aiškinimo ir vartydamas šią knygelę, kaip papildomą vaizdinę medžiagą, sužinos, kaip išsivysto gražus drugys, o per matematikos pamokėlę sužinos kvadrato ir trikampio istoriją. Silpnaregiams vaikams labiausiai patiko ryškių spalvų knygelės ir tai, kad jie gali viską liesti rankomis.

Netgi viena mūsų centro vienuoliktokė (neregė) pasišovė irgi pasiūti knygelę mažesniems savo bičiuliams. Bendromis jėgomis gal ir pavyks. Šaunu, kad net patys mokiniai tuo susidomėjo. Tam prireiks nemažai kantrybės.

Po parodos viena iš kolegių, kuri su mokinėmis dalyvavo šiame projekte ir kartu su jomis pasiuvo kelias knygeles, pasakė: "Aš labai džiaugiuosi, kad mano mergaitės siuvo knygeles ir domėjosi, rūpinosi padaryti kuo geriau ir įdomiau, galbūt jos niekada nepraeis pro šalį, pamačiusios neregį prie sankryžos, o paklaus, ar nereikia jį pervesti per gatvę".

Man labai džiugu, jog po parodos dar daugiau mokytojų su savo mokinėmis panoro prisijungti prie šio projekto ir naujais mokslo metais, t.y. rugsėjį, galėsime tęsti šį projektą jau turėdami šiek tiek daugiau patirties. Beje, sulaukiau pasiūlymų įjungti į šią veiklą ir daugiau studentų iš Vilniaus kolegijos bei Pedagoginio universiteto.

Manau, pasitarusi su mokytojais, parodžiusi jiems knygeles ir išklausiusi jų nuomones, galėsiu kolegoms pasiūlyti daugiau įvairesnių temų.

Kol kas sudėtingiausia buvo sugalvoti, ant ko užrašyti brailio raštą taip, kad gerai būtų skaitomas ir atrodytų estetiškai, tačiau tik dirbant ir gimsta geros idėjos.

Labai dėkoju visoms dalyvavusioms mokytojoms ir jų mokinėms, o iš "Mūsų žodžio" skaitytojų laukiu pasiūlymų ir naujų idėjų.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]