MINTYS

 

ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS...


Teiginys, kad ekonomiškai esame atsilikę nuo Vakarų valstybių, turbūt niekam abejonių nekelia. Ar esame atsilikę kitose gyvenimo srityse? Jeigu taip, tai kiek? Klausimas gana keblus: per didelis susireikšminimas veda į kvailą ir juokingą pasipūtimą, per didelis savęs, savo galimybių nuvertinimas gimdo baudžiauninkus ir nevisavertiškumo kompleksus.

Maždaug apie 1993-94 metus šių eilučių autoriui teko vienam leidiniui iš veterinarijos gydytojo imti interviu apie šunis ir jų priežiūrą Vilniuje. Gydytojas buvo ne tik geras specialistas, bet ir keturkojų draugas, nusimanęs ne tik apie jų ligas. Anot šio žmogaus, Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje situacija buvusi panaši kaip Peterburge prieš šimtą metų: laikė kas ką nori, kiek nori ir kur nori. Na, bet mūsų leidinys - ne šunims ir ne jų bičiuliams ir gal tas šimtas metų čia visai be reikalo...

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga maždaug apie 2000 metus pradėjo vykdyti ilgalaikį projektą "Pažinti meną pojūčiais". Projekto tikslas - meno vertybių, muziejuose esančių eksponatų prieinamumas žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Kad sumanymas įdomus ir reikalingas, jau suspėjo pajusti ne vienas neregys. Tiktai viena nedidelė smulkmena: tiesas, kurias "atrandame" XXI a. pradžioje, amerikiečiai atradinėjo XIX a. pabaigoje. Taigi ir vėl, kaip pasakytų Gabrielis Garsia Markesas, šimtas metų vienatvės!

Teisybė, XIX a. pabaigoje Lietuvoje muziejų, su nedidelėmis išimtimis dar apskritai nebuvo, o pirmosios viešos parodos pradėtos rengti tik XX a. pradžioje. Tačiau galvoje turime ne tik ir ne tiek faktus, kiek idėjas ir laiką, per kurį jos atkeliauja iki mūsų. Palyginimui pasakysime, kad pirmąjį operos pastatymą XVI a. pab. Italijoje ir pirmąjį jos pastatymą Vilniuje neskyrė nė penkiasdešimties metų laikotarpis.

Pateikiame du, XIX a. pabaigoje Helenos Keler savo bičiuliams rašytus laiškus apie muziejų ir meno vertybių prieinamumą, meno kūrinių poveikį nematančiam žmogui. Laiškai perspausdinami iš H. Keler knygos "Mano gyvenimo istorija".

 

* * *

 

Mis Kerolainai Derbi

 

Hultonas, Pen., 1893 m. rugpjūčio 17 d.

 

Parodoje visi man buvo didžiai malonūs... Beveik visur man su mielu noru leido liesti smulkiausius daiktus ir viską man paaiškindavo. Vienas prancūzas, kurio pavardės negaliu atsiminti, parodė man bronzos dirbinius iš Prancūzijos. Ko gero, tie dirbiniai sužavėjo mane labiausiai iš visų eksponatų. Liesdama jutau, kokie jie pilni gyvybės ir gražūs. Daktaras Belas lydėjo mus po elektros ekspoziciją. Parodė keletą senų telefonų. Mačiau tą, kuriuo imperatorius don Pedras šimtmečio jubiliejaus iškilmėse klausėsi žodžių: "Būti ar nebūti". Džiletas iš Ilinojaus mus nuvedė į meno paviljoną ir moterų skyrių. Meno paviljone apžiūrėjome Tifanio darbų parodą. Laikiau rankose puikų Tifanio briliantą, kainuojantį šimtą tūkstančių dolerių, čiupinėjau daug kitų brangenybių. Sėdėjau karaliaus Liudviko krėsle, o kai daktaras Džiletas pasakė, kad turiu daug klusnių pavaldinių, įsivaizdavau, kad esu karalienė. Moterų skyriuje sutikome kunigaikštienę Mariją Šachovskają iš Rusijos ir gražią damą iš Sirijos. Abi man labai patiko. Japonijos skyrių apžiūrėjome su prof. Morze, žinomu prelegentu. Neįsivaizdavau, kokie nepaprasti žmonės tie japonai, kol nepamačiau jų neregėtai įdomios parodos. Sprendžiant iš daugybės žaislų, pagamintų toje šalyje, Japonija turėtų būti tikras rojus vaikams. Sudomino mane keistai atrodantys japonų muzikos instrumentai ir puikūs dailės kūriniai. Japonų knygos labai keistos. Jų abėcėlėje - keturiasdešimt septynios raidės. Profesorius Morzė labai daug žino apie Japoniją, jis labai mandagus ir išmintingas. Prašė, kad, sugrįžusi į Bostoną, aplankyčiau jo muziejų Saleme. Vis dėlto manau, kad maloniausia už viską parodoje buvo tada, kai plaukiau gondola per ramią įlanką, o pro šalį slinko nuostabūs vaizdai, kuriuos man apibūdino bičiuliai. Vieną kartą mums beplaukiant saulė pasislėpė, baltąjį miestą užliejo švelni rožinė šviesa, ir jis labiau nei bet kada pasidarė panašus į svajonių šalį...

Žinoma, aplankėme ir linksmąjį miestelį. Stulbinanti, stebuklinga vieta. Vaikščiojau Kairo gatvėmis, jojau kupranugariu. Tai bent malonumas! Važinėjomės taip pat velnio malūnu, plaukėme ant banginio nugaros...

 

* * *

 

Misteriui Džonui Hicui

 

Niuberio gt. 12, Bostonas, 1899 m. vasario 3 d.

 

Praėjusį pirmadienį patyriau nepaprastai įdomių išgyvenimų. Maloni bičiulė mane vedžiojo po Bostono meno muziejų. Iš muziejaus direktoriaus, generolo Loringo, ji pirmiausia gavo sutikimą, kad man leistų liesti skulptūras, ypač tas, kurios vaizduoja mano bičiulius iš "Iliados" ir "Odisėjos". Argi tai nenuostabu? Kai jau buvau ten, atėjo pats generolas Loringas ir parodė man gražiausiąsias skulptūras, tarp jų Venerą, Minervą iš Partenono, Dianą medžiotoją (ranka ant strėlinės, o prie šono - stirna) ir nelaimingąjį Laokooną su dviem mažais sūnumis, kurie blaškosi smaugiami dviejų milžiniškų žalčių, ir, širdį veriančiai šaukdami, tiesia rankas į dangų. Mačiau taip pat Belvederio Apoloną. Jis ką tik užmušė Pitoną ir, stovėdamas šalia didelės akmeninės kolonos, grakščiu judesiu kelia ranką, triumfuodamas po pergalės prieš baisingą žaltį. O koks jis gražus! Venera mane sužavėjo. Atrodė ką tik išnirusi iš jūros putų. Puiki kaip dangiška muzika. Mačiau taip pat vargšę Niobę, prie kurios glaudžiasi mažiausiasis jos vaikas, o ji pati maldauja žiaurią deivę, kad nežudytų jos paskutinio sūnaus. Visa tai buvo taip realu ir tragiška, kad vos neapsiverkiau. Generolas Loringas man maloniai parodė nuostabias bronzines duris iš Florencijos Baptisterijos. Liečiau rankomis dailias kolonas, kurios stovi ant rūsčių liūtų nugarų. Taigi matote, kad nujaučiau malonumą, kuris manęs laukia, kai išsipildys mano viltis nuvažiuoti į Florenciją. Bičiulė žadėjo parodyti man kada nors kopijas to marmuro, kurį lordas Eldvinas atsivežė iš Partenono. Tačiau aš labiau norėčiau pamatyti originalą ten, kur jį genijus įkurdino ne tik kaip pagarbinimo himną dievams, bet ir kaip paminklą Graikijos šlovei. Negalima imti daiktų, kurių vieta - senovės šventyklose...

 

Parengė Martynas VIDUGIRIS

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]