NEREGYS IR VISUOMENĖ

Viktoras DEINAROVIČIUS

SAVO KAIME PRANAŠU NEBŪSI

Nuo seno Lietuvoje jau taip yra, kad užsieniečiui skiriama daugiau dėmesio nei savam piliečiui. Jam ir duonos kąsnis gardesnis, ir patalas minkštesnis: kad tik nesinervintų, kad tik supykęs nesumanytų išvažiuoti. O tai nuvažiuos ten, į savo Europą, ir pradės pasakoti, kokie mes blogi.

Panašiai atsitiko ir šioje istorijoje. Į Lietuvą, Vilniaus pedagoginį universitetą, praktikos atlikti atvažiavo studentė iš Vokietijos. Atvažiavo ne viena, o su šunimi vedliu. O su tuo šunimi problemos ir prasidėjo: į parduotuvę neleidžia, į kavinę neleidžia. Net ir į bažnyčią neleidžia. Uolūs katalikai net gėdinti ėmė, kad šuniui bažnyčioj - ne vieta. Tas šuo - tai ne šiaip koks ten kiemsargis, o su visais šuns vedlio atributais. Vokietijoje su tokiais šunimis ne tik visur užeiti leidžia, bet dar ir pagalbą siūlo. Taip yra ir kitose valstybėse. Kitose, bet ne Lietuvoje. Tai ir parodo mūsų visuomenės neapsiskaitymą bei supratimo stoką.

Istorija paprasta. Atvažiavo neregė užsienietė Lietuvon ir pateko į bėdą. Tuoj visi, o ypač įvairūs žurnalistai, kaip galėdami puolė padėti merginai. Pasigirdo ir tradicinių burbesių: Lietuvoje niekas nieko nedaro, niekam nieko nereikia. Tačiau šunų vedlių istorija Lietuvoje yra šiek tiek kitokia.

Tarybiniais laikais, tiesa, buvo keli nesėkmingi bandymai paskleisti šuns vedlio idėją. Atgavę nepriklausomybę taip pat pabandėme šią idėją įgyvendinti dar kartą. Tačiau kur mes ėjome - visur atsimušdavome lyg į sieną. Mes - tai šių eilučių autorius (Viktoras Deinarovičius - red. past.), Karolina Paliulienė, Aurelija Švedaitė ir grupelė žmonių su regėjimo negalia. Karolinos Paliulienės iniciatyva Aurelija Švedaitė išvyko į Prancūziją mokytis dresuoti šunis vedlius. Lėšų mokslui skyrė vienas iš Prancūzijos Liūtų klubų. A. Švedaitė mokėsi puikiai. Buvo net gundoma pasilikti dirbti Prancūzijoje. Šioje šalyje yra devynios valstybinės ir kelios privačios šunų vedlių mokyklos.

Grįžusi namo Aurelija vieną šunį vedlį paruošė "namų sąlygomis". Tuo viskas ir baigėsi, nes čia ir susidūrėme su didžiuliu lietuvišku abejingumu. Visi valdininkai, kol su jais kalbėjomės, labai mums pritarė ir džiaugėsi puikiu sumanymu. Tuo viskas dažniausiai ir baigdavosi. Realios pagalbos nesulaukėme. O šunims mokyti reikėjo ir patalpų, teritorijos, ir pinigų. O pinigų reikėjo ne taip jau mažai. Vakarų šalyse šuns vedlio paruošimas kainuoja 25-30 tūkst. dolerių. 2000 metų skaičiavimais Lietuvoje šuns vedlio paruošimas būtų kainavęs apie 15 tūkst. litų. Šuns maistui būtų reikėję kas mėnesį rasti 120-150 litų. Aišku, tokių pinigų didžioji dauguma Lietuvos neregių neturi, o ką jau kalbėti apie jų skyrimą įsigyti šunį vedlį. Todėl vienintelė viltis buvo valstybės parama.

Maždaug tuo metu buvo ruošiamas ir gyvūnų laikymo įstatymas. Deja, galutinėje jo redakcijoje mūsų siūlymų neliko. O norėjome visai nedaug, t.y. kad neregiai su šunimis vedliais būtų įleidžiami į visas viešojo naudojimosi vietas. Taip ši idėja ir užgeso.

Beje, įstatymai dar ne viskas - reikia ir visuomenę šviesti. Čia gali padėti radijas, televizija, spauda, internetas. Visuomenės švietimo naudą patyriau savo kailiu. Vaikščiodamas mieste kasdien naudojuosi baltąja lazdele. Žmonės vis dažniau, vis drąsiau siūlo pagalbą. Manau, kad tai yra ilgametės informacinės kampanijos rezultatas. Visuomenę reikėtų šviesti ir apie šunis vedlius. Ne pro šalį šis švietimas būtų ir neregiams: sunku norėti, kai nežinai, ko gali norėti.

Šuo vedlys nuo baltosios lazdelės neišvaduoja, tačiau labai praplečia neregio galimybes, padaro jį mobilesnį. Kartu šuo vedlys žmogų disciplinuoja, verčia laikytis taisyklių. Be to, šuo vedlys gali bent šiek tiek praskaidrinti vienatvę.

Beje, šunys vedliai gali praversti ne tik neregiui: jie žmonėms su kitomis negaliomis gali paduoti nukritusius daiktus, atidaryti duris, perspėti žmogaus su negalia artimuosius apie tai, kad šis pateko į nestandartinę situaciją.

Šuo vedlys savo darbą atlieka labai sąžiningai, atsakingai ir labai išgyvena dėl padarytų klaidų. Net ir nuėmus specialų šuns vedlio pakinktą šuo visiškai neatsipalaiduoja. Todėl nenuostabu, kad į užtarnautą poilsį šuo išleidžiamas po 6-8 metų tarnystės. Vakarų valstybėse šeimininkas "pensininką" gali pasilikti sau arba gali atiduoti į šunų prieglaudą.

Neteisus valdininkas per Lietuvos radiją pareiškęs, kad mūsų (Lietuvos - red. past.) neįgalieji sėdi ramūs ir nieko nereikalauja. Pabandai ko nors pareikalauti, tau atsako: dar ne laikas, tai dar neįtraukta į planus, nėra pinigų, pateikite projektą - tada žiūrėsime. Ir žiūri... Metai po metų... Visa laimė, kad dar kokia vokietė ar koks anglas atvažiuoja. Ačiū Dievui, tų užsieniečių su negalia į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau. Kuo daugiau užsieniečių, tuo daugiau problemų. O gal su tais užsieniečiais ir į mūsų balsus bei norus bus geriau įsiklausyta? Jei būtų 2000-aisiais išgirdę, tai ir šio straipsnio nebūtų buvę. Jei ne šiais, ne kitais, tai dar kitais metais, tikiu, ir mes turėsime šunis vedlius, šunų vedlių mokyklas, prieglaudas, pašalpas šunims vedliams išlaikyti. Turėsime ir kalbančius telefonus, ir televiziją su komentarais neregiams, ir komentarus teatruose - viską, ką turi anie europiečiai. Kitaip - kam tas Briuselis reikalingas?

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]