NETEKOME

IEŠKOJUSI, PROVOKAVUSI, RAŠIUSI...

Vasario 17 dieną per kultūrinę Lietuvos padangę nuskriejo liūdna žinia: po sunkios onkologinės ligos mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Jai buvo tik 45-eri... Talentinga, produktyvi, ieškanti, provokuojanti, griaunanti ir vėl statanti. Ankstyvojoje kūryboje sukilusi prieš oficialiosios kultūros diktuojamas gyvenimo normas, vyriško prado dominavimą, rašiusi apie Himalajų viršukalnes, budistų vienuolynus, paskui vėl apie Lietuvą, apie laiką, kuriame Aukščiausiojo, o gal tik nepermaldaujamo karmos dėsnio valia, ji gyveno, kuriame gyvename mes. Dabar jau apie J. Ivanauskaitę ir visa, ką ji rašė, ką veikė, kalbėsime būtuoju laiku. Galime tik pasidžiaugti, kad magnetofono juostose, kompaktinėse plokštelėse turime įgarsintas beveik visas jos knygas, tarp jų - ir garsiąją Tibeto trilogiją: "Paslaptingoji Šambala", "Prarasta pažadėtoji žemė" ir "Ištremtas Tibetas". Apie Tibetą ji rašė taip natūraliai ir suprantamai, tarytum Žemaitė apie XIX a. pabaigos kaimą, tarytum Krėvė apie Dzūkijos "šiaudines pastoges". Kažkas yra pastebėjęs, kad visa J. Ivanauskaitės kūryba yra nesiliaujanti dievoieška. Tikriausiai taip - Dievo ji ieškojo net tada, kai rašė apie žmones, pasimetusius, susipainiojusius, skęstančius narkotikuose, alkoholyje, netikėjime.

Natūralu ir žmogiška, kad straipsniai ar bent informacijos apie J. Ivanauskaitės mirtį pasirodė visuose didžiuosiuose šalies periodiniuose leidiniuose, naujienų tinklalapiuose internete. Kaip paprastai tokiais atvejais, dar kartą buvo prisimintas velionės gyvenimas, jos darbai, parašytos knygos. Kiek J. Ivanauskaitė jų parašė? Dažniausiai būdavo nurodoma, kad 15, kai kurių straipsnių autoriai nesivargino suskaičiuoti ir rašė - beveik dvidešimt. Žinoma, tai galėtume laikyti smulkmena - kam reikės, susiskaičiuos. Tik visokių keistų "smulkmenų" rašiniuose apie Jurgą rastume ir daugiau. Beveik visi rašiusieji nepamiršdavo paminėti, kad J. Ivanauskaitė praėjusiais metais apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, kad 2006 metais "Moters" žurnalas ją išrinko metų moterimi, būdavo prisimenami dar keli mažiau žinomi apdovanojimai. Deja, kažkodėl beveik niekas neprisiminė, kad iki praėjusių metų, iki Nacionalinės premijos, J. Ivanauskaitė neturėjo nė vieno literatūrinio apdovanojimo, išskyrus 1986 metais gautą Antano Jonyno premiją už geriausią 1985 metų pirmąją prozos knygą "Pakalnučių metai". Taigi aklieji buvo pirmieji, kurie ją pastebėjo ir įvertino. Pati J. Ivanauskaitė įvairių pokalbių, interviu metu šį faktą prisimindavo dažnai: šią premiją ji vadino tiesiog "aklųjų premija". Dabar galėtume jau ir nesiaiškinti, kas buvo pirmieji, kas paskutiniai, - talento skleidžiamuose spinduliuose malonu "pasimaudyti" visiems... Be abejonės, J. Ivanauskaitė būtų tapusi rašytoja, galbūt net tokia pat talentinga, ir negavusi Antano Jonyno premijos - pernelyg stiprus, pernelyg gaivališkas kūrybinis pradas joje glūdėjo. Antano Jonyno premiją prisiminėme ne todėl, kad norėtume būti arčiau J. Ivanauskaitės, negu iš tikrųjų esame, ne todėl, kad "pasimaudytume" jos pomirtinės šlovės spinduliuose. Šiame subjektyvių tiesų pasaulyje objektyvumas nėra didelė vertybė. Tačiau tuomet, kai jo nepaisoma visiškai, tiesiog kyla subjektyvus noras protestuoti ar bent garsiai pasakyti: "Kad ir kaip apie J. Ivanauskaitę dabar visi gražiai bekalbėtų, pirmieji ją pastebėjo ir įvertino aklieji!"

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]