TAI ĮDOMU

 

"GYVENU TARP VAIDUOKLIŲ..."


Nuo 2001 metų lietuvių PEN centras kasmet teikia "Metų vertėjo krėslo" premiją. Šiemet vasario mėnesį ji įteikta jau septintą kartą. "Metų vertėjo krėslas" skirtas vertėjui Linui Rybeliui už solidų, kruopštų ir išradingą XX amžiaus literatūros klasiko Jorge Luiso Borgeso pristatymą lietuvių skaitytojui ("Smėlio knyga", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006).

Šis įvykis gal ir liktų vien tik kultūros įvykiu, jeigu ne pati J. L. Borgeso asmenybė. Rašytojas jau iš vaikystės buvo silpno regėjimo. Ilgainiui jo neteko visiškai. Literatūrinės šlovės ir pripažinimo sulaukė jau visai nematydamas. Šiais metais jo "Smėlio knygą" Všį "Brailio spauda" planuoja išleisti brailio raštu.

Straipsnyje "Rašytojas ir tamsa" (Literatūra ir menas, 2006, Nr.32) filosofė Jūratė Baranova rašo: "Nerandu J. L. Borgeso esė iš 1980 metais jo išėjusios knygos "Septyni vakarai". Joje pirmos šešios esė svarsto įvairiausias temas - "Dieviškąją komediją", košmarą, "Tūkstantį ir vieną naktį", budizmą, poeziją ir kabalą. O septintoji, pagal skaičių ir vietą turinti būti svarbiausioji, - apie aklumą. J. L. Borgesas pradeda nuo savęs, nuo savo, kaip jis sako "kuklaus", ne absoliutaus aklumo, nes ilgai skaitydamas paskaitas, yra pastebėjęs, kad visiems įdomiau asmeninė patirtis nei teoriniai išvedžiojimai. Jo asmeninė patirtis jam neleidžia pritarti literatūroje susiklosčiusiam štampui, kad aklasis nuskęsta į tamsą (...). J. L. Borgesui svetimas egzistencinis dramatizmas. Jo optimizmas - racionaliai konstruktyvus. Jis ne tik nesiskundžia, kaip kad ir Ž.P. Sartre'as. Jis siekia reginčiajam atverti aklumo teikiamus privalumus. Šiam vienam, be J. L. Borgeso pagalbos, iš tiesų sunkiai tai pasisektų suvokti."

Straipsnyje autorė mini ir daugiau regėjimo netekusių rašytojų, ieško tarp jų ir J. L. Borgeso paralelių. Borgesas nesijautė vienišas, nesijautė pasidavęs aklumo baimei. Kultūros istorijoje surado panašių pavyzdžių. Vienas jų - anglų rašytojas Dž. Miltonas (John Milton). Jau žinodamas, kad apaks, jis pradėjo du vėliau neužbaigtus istorijos traktatus. "Anglijos istoriją" rašė ir būdamas aklas, diktuodamas atsitiktiniams žmonėms. Parašė poemą apie biblinį akląjį Samsoną, rašė eilėraščius.

Toliau straipsnyje rašoma: "Esė apie aklumą pabaigoje J. L. Borgesas paskelbia gana aiškią išvadą: "Rašytojas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turįs priimti visa tai, kas su juo nutinka kaip įrankį tam, ką jis daro. Viską, kas nutinka su žmogumi: pažeminimus, nuoskaudas, nesėkmes - jis turi panaudoti kaip molį menui kurti. Jei aklasis supras, kad bet kuri aplinkybė yra paranki savo gyvenimui, galinčiam pretenduoti į amžinybę, sukurti, jis išgelbėtas," - sako J. L. Borgesas."

Įvairiuose interviu J. L. Borgesas yra ne kartą pastebėjęs, kad netekimas galimybės skaityti jam atvėręs kitokį laiko tėkmės suvokimą. "Jis nebekenčiąs nuo vienatvės ir galįs ilgai išbūti pats su savimi, nesijausdamas nei ypač nelaimingas, nei vienišas. Galima ramiai gyventi tiesiog leidžiant laikui tekėti savo vaga, prikeliant prisiminimus, naršant po atmintyje išnyrančių mėgstamų knygų ištraukas. Galima tiesiog būti pasaulyje nieko jame ypatinga neveikiant ir džiaugiantis tuo, kas yra. Eilėraštyje "Liaupsė tamsai" J. L. Borgesas rašė: "Gyvenu tarp vaiduoklių - ryškių arba apmiglojusių, / tačiau jokiu būdu ne tamsoj. (...) / Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs, / slenka žulsniai į nuokalnę / ir panašūs į amžinybę."

Straipsnį "Rašytojas ir tamsa" J. Baranova baigia taip: "Sakyčiau, kad nėra labai lengva šito išmokti net ir reginčiajam, bet visi tam turi vienodas galias. Tą suvokęs neregys vidine rega gali stebėti savo paties minties šviesą, kuri neretai gali likti nematoma gyvenimo įspūdžių išblaškytam reginčiajam."

 

Parengė Benediktas VIDUGIRIS

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]