NEREGIAI UŽSIENYJE

Viktoras GERULAITIS

TENORŲ KARALIUS IŠ TENORŲ ŠALIES

Melomanai jį keikia, publika dėl jo alpėja. Kai koncertuoja Andrea Bočelis (Andrea Bocelli), neįmanomiausi dalykai dedasi ne scenoje, o žiūrovų salėje. Čia pirmiausia tūkstančiai įsimylėjusių moterų surengia tikrą spektaklį: jos rauda, jos kartu dainuoja "La donna e` mobile", gerbėjos siunčia oro bučinius aklam dainininkui. Beje, A. Bočelis apako po galvos traumos, teturėdamas vos trylika metų.

"Svajoju jį pabučiuoti dvidešimt kartų," - aistringai šaukia keturiasdešimtmetė gerbėja. "Dvidešimt? - nustemba kita, - milijoną!"

Štai garsioji Elizabeth Taylor - irgi ne išimtis. Kartą per koncertą Holivude, publikai šaukiant "bis!", užlipo ant scenos, kad pareikštų dainininkui pagarbą. A. Bočelis pakvietė aktorę pasilikti ir pritarti dainai. "Mano širdis įstrigo gerklėje, aš vos galėjau kvėpuoti, - dalijosi įspūdžiais aktorė, - lipau nuo scenos apimta ekstazės, bijodama atsitrenkti į smuikininką". Ji pasislėpė užkulisiuose, kad galėtų matyti praeinantį tenorą. "Aš tik norėjau jį pamatyti dar kartą einantį į automobilį. Niekaip negalėjau nusileisti ant žemės - niekaip negalėjau," - prisimena aktorė.

Andrea Bočelio atliekamos italų popbaladės, žinomų operų arijos iš tikrųjų teikia daug malonumo daugeliui klausytojų. Jis, ko gero, populiariausias tenoras po paties Lučiano Pavaročio. Štai nuo 1995 metų parduota daugiau nei 20 milijonų jo albumų, iš jų 5 milijonai - Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš kelerius metus jis įveikė net L. Pavarotį: A. Bočelio kompaktinių plokštelių parduota 3 mln., o L. Pavaročio - tokio paties repertuaro - 30 tūkst. Ironiška, bet jau sulaukęs keturiasdešimties, A. Bočelis pernelyg nesižavi popmuzika, kuri jį išgarsino. Dainininkas pirmenybę teikia klasikai. A. Bočelis debiutavo 2000 m. Pučinio operoje "Bohema" Rudolfo vaidmeniu. Kritikai nebuvo atlaidūs: trumpas kvėpavimas, plokščia frazuotė, nedrąsios viršutinės natos. Griežta, bet teisinga! O vienas sarkastiškas laikraštis štai kaip rašė: "Solfedis - laisvai pasirinktas, intonacija - be galo asmeniška, akcentas - Pavaročio, stilius - "norėčiau, bet negaliu". O publika tuo tarpu pritrynė delnus plodama. Bočelio pasirodymą žiūrovai baigė ovacijomis stovėdami.

"Niekas neleistų man dainuoti operos, - sako A. Bočelis, - jeigu nebūčiau tapęs mėgstamu popdainininku. Aš dainuoju operą ne dėl pasipelnijimo. Mano įrašų firma neuždirba dėl to nė dolerio". Tačiau, kaip rašė Amerikos savaitraštis "Newsweek", vis dėlto operos kritikai jį puola sakydami, kad jo sėkmė yra grynai komercinė: "Jis dailus, tragiško likimo vaikinas, tačiau... nemokąs dainuoti".

A. Bočelis užaugo šeimos fermoje Toskanoje, Italijos širdyje. Motina uždėdavo plokšteles su tenorų įrašais tiesiog todėl, kad vaikas liautųsi verkęs. Jaunuolis manė, kad būdamas neregys, jisai negalės dainuoti operose, todėl tapo teisininku, bet po metų persigalvojo ir pradėjo lankyti vokalo pamokas. Dainuojantį bare jį išgirdo popžvaigždė Cukero (Zucchero) ir taip prasidėjo Bočelio karjera. "Aš negalėjau įprastu būdu pradėti karjeros, bet vis tiek man nelaimė išėjo į gera. Juk sulaukiau sėkmės!"

Bočelis atrodo nežemiškai romus, malonus, tačiau kartu toks pažeidžiamas. Jo drovią šypseną ir tamsias garbanas publika tiesiog dievina. Jo meilės dainos "Atėjo laikas pasakyti sudie" ir "Maldininkas" pritraukia daugybę romansų ištroškusių gerbėjų. Tenoras perprato operos subtilybes, bet nežino, ką atsakyti, kai jo paprašo paaiškinti šių dviejų dainų populiarumo fenomeną. "Svarbiausia, kad aš padariau savo darbą ir, laimė, jis publikai patiko."

O štai ketvirtasis A. Bočelio albumas, garsusis "Sapnas" (Sonjo), - tikrai yra puiki ir originali dovana klausytojams. Tačiau ir čia ta pati pigi kulminacija ir melodramatiškas finalas. Keliolika kartų klausantis albumo dainos atsibosta, o gal tai sugalvota specialiai, kad klausytojai pirktų kitą albumą - taip nuolat palaikomas dainininko populiarumas. Albume "Sapnas" A. Bočelis dainuoja ne tik vienas, bet ir su garsiąja dainininke Selline Dion.

Taigi kas iš tikrųjų yra A. Bočelis? Galbūt jis naujasis tenorų karalius, popmuzikos ir operos pasaulio personažas ir operos teatrai pasirengę girdėti jį savo scenose? O gal jis populiariausias balsas pasaulyje šiuo metu? Bet kai kurie vertintojai pradeda kalbėti, kad tuo piktnaudžiaujama. Vienas amerikietis kritikas paklausė savęs: "Kodėl aš turiu mokėti 500 dolerių už bilietą? Didysis pianistas Vladimiras Horovicas - tikras genijus - šitiek gaudavo už koncertą prieš 20 metų. Tai brangiau negu buvo mokama "Bitlams", kai jie pasirodė Manhetene".

Balsas, provokuojantis visus šiuos pokalbius, priklauso Andrea Bočeliui, kurį daug kas vadina didelio kaimo, vadinamo pasauliu, operos fenomenu po L. Pavaročio. Tai vienintelis dainininkas, kuriam pavyko sujungti popmuziką ir operą. Jis dainuoja dainas kaip operą, o operą - kaip dainas. Žinoma, tai gali skambėti įžeidžiamai, bet rezultatas visiškai priešingas - daugybė dievinančių gerbėjų. 24 milijonai kompaktinių plokštelių, parduotų penkiuose žemynuose, yra ne juokai net tam, kas įpratęs dolerius skaičiuoti milijardais. Visiems patinka italas, kurio balsas sugeba sujungti melodramą ir San Remo melodijas. Vokietijoje jį atrado dar 1996-aisiais. Dabar jis - populiariausiųjų viršūnėje. JAV jis yra kulto objektas. Jis turi kažką itin žmogiška, pernelyg žmogiška. Tai, kas sutaiko namų šeimininkę su "žvaigždžių sistema". Prezidentas Bilas Klintonas (Bilas - saksofonininkas), atmintinai mokantis filmo "Kanzasas" muziką, skelbiasi esąs Bočelio gerbėjas. Jis pageidavo, kad dainininkas pasirodytų Baltuosiuose rūmuose ir demokratų susitikime. Popiežius Jonas Paulius II priėmė Bočelį savo vasaros rezidencijoje ir klausėsi jo atliekamo 2000-ųjų metų jubiliejinio himno. Šita visuotinė idilė dėl A. Bočelio atrodo kiek įtartina. Ir kartkartėmis vienas ar kitas kritikas mėgina įžvelgti tikrąjį šio fenomeno mastą, ypač nuo tada, kai A. Bočelis nusprendė mesti iššūkį operos scenai ir tapti tikru tenoru. Štai tada jis nuplėšė kaukę, slėpusią tikrąsias ambicijas: būti ne tik dainininku, turinčiu gražų balsą, bet ir tikru tenoru iš tenorų šalies. Tačiau tikrasis A. Bočelio fenomenas klesti ne Italijoje, kur netrūksta dainininkų, sugebančių žaviai padainuoti lengvai įsimenančius motyvus. Jau minėta plokštelė "Sapnas", buvusi visų Europos hitų sąrašų viršūnėse, Amerikoje tapo bestseleriu. Viename paskutinių turnė visi bilietai į koncertus stadionuose, kur telpa daugiau nei 20 tūkst. žmonių, buvo parduoti. Repertuaras, kurį dainininkas pateikė, aprobuotas šimtmečių: truputis Rosinio, šiek tiek Verdžio, visos labiausiai nudainuotos Pučinio arijos, paskui trumpai scenoje pasirodo Nemorinas iš Donicečio operos "Meilės eliksyras", jis padeda įsibėgėti, o paskui eksploatuojamas Enrikės Karuzo šešėlis, skamba pagal neapolietišką standartą dainuojamos dainos. Dar vėliau atsiras vietos ir San Remo dainelėms ir naujausiems šlageriams.

Laikraščiai, pavyzdžiui, "Washington post" A. Bočelio dainavimą komentuoja taip: "Balsas blyškus ir bekraujis, muzikinis žibuoklių skonio karamelės ekvivalentas". Tačiau jam prieštarauja firmos "Rekords" direktorius: "Ar gali būti neteisūs 24 milijonai žmonių, pirkę A. Bočelio plokšteles?"

Be abejonės, už savo sėkmę A. Bočelis pirmiausia turi dėkoti žmonių gerumui bei norui jį ginti. Norui, kurį sukelia jo aklumas. Žinoma, faktas, kad jis aklas dainininkas, turi reikšmės istorijoje apie A. Bočelį. Bet teisybė ir tai, kad jo balsas patinka. Jo tembras labai gražus, o kadangi A. Bočelis dainuoja itališkai, publikai susidaro įspūdis, jog ji prisiliečia prie kultūros. A. Bočelis - italas. Dar daugiau - iš Toskanos. Tai viena iš jo stipriųjų ypatybių. Jis parduoda kultūrą populiariai ir drauge rafinuotai. Na, o pavyzdžiui, ką daro A. Bočelis per pertraukas tarp vieno ar kito interviu? Jis nuošaliame kampelyje savo kompiuteriu su brailio klaviatūra skaito "Karą ir taiką". Tą patį jis parašė ir savo autobiografijoje. Iš esmės sėkmę labiau lemia A. Bočelio asmenybė negu jo balsas. Ir milijonai skaitytojų dūsaudami ir susižavėję perskaitys, kaip jis nugalėjo fizinę negalią, istoriją, sukurtą specialiai, kad juos sujaudintų, entuziastingai įvertins jo gražią romantinio herojaus figūrą. Jis kuklus: "Kartais mano vadybininkas Torpedinis man sako: "Andrea, tau būtina geriau atrodyti". Bet aš nesuprantu, apie ką jis kalba..."

Visa tai daro A. Bočelį objektyviai simpatišką. Be to, jis be galo drąsus! Jis slidinėja, jodinėja ir laimi svarbiausią kovą - nepaisydamas aklumo ir netikėtos sėkmės, jis sugeba gyventi įprastą gyvenimą. Jis laimingai vedęs, turi du vaikus, už jo pečių - tvirta valstietiškų tradicijų šeima.

Na, o kalbant apie balsą, tai dabar jau visi žino, kad jo tembras labai gražus, tačiau technika vis dar neleidžia padaryti būtino šuolio ir užkariauti publiką nuo operos teatro scenos. Jo technika skirta mikrofonui. Taip Bočelį apibūdino laikraščio "La Republika" muzikos kritikas E. Foletis (Foletti). Antra vertus, dainavimas į mikrofoną jau, atrodo, tampa tendencija. Prieš kelerius metus "New York city" opera nusprendė naudotis mikrofonais, kad sustiprintų dainininkų balsus. Žinoma, A. Bočeliui tai galėtų tapti gera proga. Bet jis šito nenori. "Futbole tai reikštų, jog reikia praplatinti vartus, kad būtų įmušta daugiau įvarčių," - sako dainininkas. Muzikologas E. Stinkelis (Stinchelli) aiškina štai kaip: "A. Bočelis meta iššūkį arenoms, operos publikai dainuodamas be mikrofono, nors jam tai labai kenkia. Jis galėtų gyventi iš pajamų, gaunamų už koncertus stadionuose, bet nenori. Jis nori dainuoti operoje." Ir rinka duoda leidimą jam tai daryti. Duoda veikiausiai todėl, kad A. Bočelis - tai višta, dedanti auksinius kiaušinius. Ir ne tik tada, kai dainuoja popmuziką, bet ir tada, kai atlieka operų arijas. A. Bočelis yra geriausias popmuzikos pasiuntinys, kurį galėjo gauti operos pasaulis.

A. Bočelio repertuaras išties platus. Dainininkas nevengia ne tik populiarių dainų ar populiarių arijų. Yra išleista jo kompaktinė plokštelė, kurioje skamba muzika sacra - įvairių laikų (nuo baroko iki šių dienų) šventos dainos "Ave, Maria", "Panis angelicus" ir pan. Ką gi, A. Bočelis dabar yra pačiame jėgų žydėjime, pačioje populiarumo viršūnėje. Kaip susiklostys jo likimas toliau, parodys laikas, tačiau aišku viena - gerbėjų jam niekada netrūks. Apie save kol kas jis sako šitaip: "Sielos gelmėje aš vis dar vaikinas iš kaimo. Aš tikiu tam tikromis vertybėmis ir man rankos paspaudimas reiškia daugiau negu sudarytas raštiškas kontraktas."

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]