MENAS

Henrikas STUKAS

MUZIEJUS NEREGIUI

Rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs: "Grožis išgelbės pasaulį." Viena iš grožio formų yra menas. Tačiau iki šiol neregiai tik epizodiškai galėjo grožėtis meno kūriniais, kuriuos pažinti, pajusti jiems reikia papildomų pastangų bei geranoriškų žmonių pagalbos. Dailės pritaikymo nematantiesiems srityje daug dirba M. K. Čiurlionio dailės muziejaus švietimo skyrius. Dar 1997 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta viena pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų bei Vidurio Europoje paroda neregiams "Šeštojo pojūčio beieškant". 2002 m. sėkmingai įgyvendinta akcija "Dienos sapnai". M. K. Čiurlionio dailės muziejus rengė edukacinius projektus neįgaliesiems: "Grafika. Nuo raižinio iki..." (2001 m.); 2003-2005 m. įgyvendintas projektas "Menas + menas bendrauti"; 2005 m. pradėtas vykdyti projektas "XXI amžiaus katakombos". Tačiau tai buvo vienkartiniai, trumpalaikiai renginiai. Iki šiol nė vienas Lietuvos dailės muziejus neturėjo nuolat veikiančios ekspozicijos, skirtos akliesiems ir silpnaregiams.

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojai nusprendė šią spragą užpildyti. Šio sunkaus darbo ėmėsi menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė. 2006 metų lapkričio mėnesį atidaryta paroda "Muziejus neregiui" - tai nuoširdus rengėjų ir dalyvių siekis suteikti galimybę nereginčiam muziejaus lankytojui susipažinti su šiuolaikine daile ir jos kūrėjais.

Atidarymo iškilmės

Vykstant į parodos "Muziejus neregiui" atidarymą neišvengiamai mintimis perbėgome visus ankstesnius meno projektus, skirtus neregiams. Kauniečių surengti dailės projektai buvo sudėtingi. Baimintasi, jog pirštais suvokti moderniąją XX a. bei XXI a. pradžios dailę bus sunkoka. Juolab kad parodos anonse buvo skelbiama apie 14 menininkų pristatomus 15 modernistinių ir postmodernistinių kūrinių: skulptūrą, grafiką, tapybą, tekstilę, objektus ir instaliacijas, atspindinčias medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę. Parodos organizatorė iš anksto įspėjo, jog čia nepataikaujama nereginčiam lankytojui, pabrėžiant, jog nėra jokių esminių skirtumų tarp reginčio ir aklo žmogaus, išskyrus kai kuriuos specifinius momentus. Visa tai intrigavo. Nekantriai laukiau parodos atidarymo.

Įžangos žodį parodos atidarymo iškilmėse tarė jos sumanytoja ir kuratorė V. Jasevičiūtė: "Man labai smagu ištesėti Berlyne neregiams duotą pažadą. Tuomet aš pažadėjau, jog ir Lietuvoje bus nuolatinė dailės paroda, pritaikyta neregiams. Šiandien šis pažadas įgyvendintas. Čia nematantieji galės susipažinti su tradicine, moderniąja ir postmoderniąja daile. Neregiai be baimės galės čiupinėti kūrinius. Šalia jų pakabinti tekstai brailio raštu, kūriniai pakabinti žemiau, nei įprasta, kad juos būtų patogu apžiūrėti pirštais, grafika pristatoma ne atspaudais ant popieriaus, o klišėmis, kuriose galima užčiuopti įrėžtą, išnuodytą piešinį, vaizdą. Formuojant ekspoziciją, be regos, remiamasi ir kitais žmogaus pojūčiais - klausa, uosle, skoniu. Paroda nėra didelė, bet pakankamai brangi. Menininkai savo kūrinius įvertino milijonu litų. Smagu, kada muziejus gauna tokio dydžio dovaną."

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė sveikinimo kalboje pabrėžė: "Mes visiems neįgaliesiems, o ypač neregiams, jaučiame didžiulę moralinę skolą. Kol kas akliesiems dailės kūriniai nėra prieinami. Jie negali prisiliesti prie pasaulinių dailės šedevrų. Džiaugiuosi, jog mūsų muziejus žengė pirmą, nors ir labai mažą, žingsnelį šia linkme."

Ekspozicija nenuvylė

Pasibaigus oficialioms kalboms buvome pakviesti susipažinti su paroda. Prieš pradedant pasakoti apie konkrečius darbus derėtų trumpai aptarti šiuolaikines meno kryptis, vyraujančias Lietuvoje. Jos dvi - modernistinė ir postmodernistinė.

Pasak V. Jasevičiūtės, modernizmas - meninė srovė, prasidėjusi XX a. pradžioje. Vieni meno teoretikai modernizmą kildina iš postimpresionizmo (žymiausi atstovai - Sezanas, Van Gogas, Gogenas), kiti - iš kubizmo (Pikasas, Brakas). Modernizmas turėjo įtakos ir lietuviams menininkams, kurie XX a. pirmojoje pusėje vyko į Vakarų Europą (Paryžių, Miuncheną) stažuotis, o sugrįžę į Lietuvą įtvirtino modernizmą Lietuvos mene.

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje - septintojo dešimtmečio pradžioje Amerikoje, Niujorke, užgimė nauja meno srovė - postmodernizmas ir jo žanrai - popmenas, žemės menas, konceptualizmas, objektai, instaliacijos, videomenas, kūno menas ir kiti. Į Lietuvą postmodernizmo apraiškos ėmė skverbtis prieš 16 metų, atgavus nepriklausomybę.

Parodoje "Muziejus neregiui" kūrinių skirstymas į modernistinius ir postmodernistinius gana sudėtingas, sąlyginis, nes kai kurie darbai yra tarp modernizmo ir postmodernizmo. Prie tokių priskiriami Roberto Antinio terakotinių darbų serija "Pirštų galimybės", Evaldo Pauzos terakotinė, emale dengta skulptūra "Tūros", minimalistinis, iš medžio skaptuotas Vytauto Umbraso kūrinys "Medžioklė", Kęstučio Lanausko kompozicija iš metalo ir akmenukų "Rasa kėlė" bei Algimanto Šlapiko iš medžio drožtas kūrinys "Turėklas". Šie darbai turi modernistinių bruožų. Tai įprastos medžiagos - akmuo, metalas, degtas molis, medis, skulptūrų trimatiškumas. Tačiau šie kūriniai atspindi postmodernų autorių mąstymą, kviečia parodos lankytoją kūrinius liesti, užuosti, išgirsti, paragauti.

Tradiciniam modernizmui parodoje atstovauja Rolandas Rimkūnas, kuris supažindina parodos lankytoją su grafikos menu. Modernistinis yra Danieliaus Sodeikos ažūrinis metalo kūrinys "Visatos įtakos", taip pat dailininko Gintaro Kamarausko iš medžio drožta skulptūra "Katino sapnas", Virginijaus Kašinsko abstrakti tapybos kompozicija "Transformacija".

Postmodernistinei krypčiai priskirtini menininkų Arvydo Generausko instaliacija "Elektros kėdė", Violetos Jasevičiūtės ir Žilvino Pabrinkio objektas "Dieviškoji proporcija, arba Gydomasis pratimas", Martyno Martišiaus instaliacija "(+)-(+)", Virginijaus Kašinsko objektas "Tapantys" ir Dariaus Petrulio objektas "Kasdieninio ritualo plaukas".

Parodos organizatorė pasakojo: "Šių autorių kūrinių negalima vadinti nei tapyba, nei grafika, nei skulptūra, nei tekstile, kadangi juose panaudoti masinės gamybos daiktai - dantų šepetukai, teptukai, sūpuoklės, ausinės, lemputės ir t.t. Tai būdinga postmodernizmui. Šiuose kūriniuose svarbiausia yra ne forma, o pati mintis, žinia, informacija, įspūdis, o taip pat labai svarbus aktyvus lankytojo santykis su instaliacija ar objektu, kai jam siūloma tapti kūrinio dalimi, pavyzdžiui, atsisėsti į kėdę, įsilipti į konstrukciją ir atlikti gydomąjį pratimą. Kūriniai atraktyvūs, naikinantys susivaržymą, oficialų atstumą tarp žiūrovo ir menininko".

Parodos ekspozicija išdėstyta netradiciškai - ne salėse, bet muziejaus koridoriuose. Ekspozicijos pradžią žymi iš šerių padaryta rodyklė. Ši rodyklė panaši į batams valyti skirtą šepetį. Pirmasis eksponatas - V. Kašinsko aliejumi tapyta drobė "Transformacija". Pasak dailininko: "Transformacija, kai materija sugrįžta į pirminę dieviškąją būseną - šviesą. Šiame paveiksle materija transformuojasi į ugnį, o ugnis - į šviesą". Šį paveikslą dera apžiūrinėti ne tik akimis, bet ir bandyti pajusti. Autoriaus teigimu, paveikslo centre "besikurenanti" ugnis skleidžia šilumą. Ją galima pajusti pirštais, delnais, rankomis. Kitas to paties autoriaus darbas - "Tapantys". Tai darbas, kai vienoje plokštumoje sukabinta daug teptukų. Jie savyje sukaupę spalvas - emocijas, patyrimą. Prisisodrinę, apdžiūvę - praregėję savo lytėjimu. Švarūs, nelytėję, nepatyrę teptukai - teptukai neregiai. Neregio lazdelė - tapytojo teptukas. Tapytojo teptukas - neregio lazdelė.

Šalia paveikslo "Transformacija" kabo R. Rimkūno grafikos darbai bendru pavadinimu "Grafikos reljefai". Dailininkas juos kūrė net penkiolika metų. Šie darbai atlikti keliomis technikomis. Tai metalo graviūra, atlikta naudojant giliaspaudės techniką, ofortas, mecotinta, giliaspaudė, medžio raižinys, lino raižinys, iškilioji spauda. Daugelis grafiko darbų - estampai.

Be šių kūrinių, parodos lankytojams pateikiama glausta informacija apie menininkų techniką ir jų specifiką. Dažnas neregys, tik apsilankęs parodoje, sužino, kad estampas - tai lakštinės grafikos kūrinys, atspaudas nuo vaizdo, išraižyto metaliniame, mediniame, linoleumo arba litografinio akmens paviršiuje. Yra trys grafikos rūšys: iškilioji, plokščioji ir gilioji. Iškilioji spauda būdinga medžio ir linoleumo raižiniams, o gilioji - tai vario, cinko ir kitų metalinių plokščių paviršiaus apdorojimas, raižymas, po to nuodijimas (ėsdinimas) azoto rūgštimi. Ši technologija vadinama ofortu. Oforte itin svarbus piešinio meistriškumas, nes raižoma adata tiesiai ant metalo paviršiaus. Lankytojai supažindinami su menininko R. Rimkūno ksilografine technika: raižinio klišė daroma iš medžio - taip gaunamas medžio raižinys; akvatinta - klišė daroma iš metalo plokštės, kuri apibarstoma kanifolija ir ėsdinama rūgštimi; mecotinta - raižinio klišė daroma iš grūdėtos, nelygaus paviršiaus vario plokštės ir išskaptuojamos šviesiosios piešinio vietos.

Neregiui grafinius darbus suvokti labai sunku. Daugumas darbų yra mažo formato. Graviūrą apčiuopti nepaprasta, reikia turėti jautrius pirštus ir lakią fantaziją. Norint suprasti, kas konkrečiame darbe pavaizduota, į pagalbą tenka kviesti regintį žmogų, kuris pasakoja, ko "neišvystame" pirštais.

Daugelį neregių sužavėjo A. Generausko instaliacija "Elektros kėdė". "Tai daugiaprasmis kūrinys. Visų pirma autorius išreiškia savo protestą prieš elektros kėdės naudojimą, nes tai nežmoniškas, itin žiaurus būdas. Todėl kėdė žaisminga ir humoristiška - tai pintos sūpuoklės, bylojančios, kad Lietuvoje toks bausmės būdas neįmanomas. Kita mintis - parodos lankytojas, atsisėdęs į kėdę, užsideda ausines ir girdi jose transliuojamą Laimučio Purvinio dainą "Šventė". Tie žiūrovai, kurie mėgsta popmuziką, "gali numirti iš laimės", o kiti, kurie jos nepripažįsta, "gali numirti iš siaubo". Taigi "elektros kėdė" įvairiapusiškai atlieka savo funkciją," - apie eksponatą kalbėjo V. Jasevičiūtė.

Pakilę iš "Elektros kėdės" apčiuopiame A. Šlapiko "Turėklą". Tai iš išilgai pjauto medžio kamieno pagal augimo kryptį padarytas tuščiaviduris turėklas. Jame inkrustuoti ir užkoduoti kasdieniai, visuotinai suvokiami bei turintys simbolinės reikšmės daiktai ir formos: vanduo - pradžia, gyvybės šaltinis, audeklas - rūbas, lemties jėgų veikla, sėklos - kaita tarp mirties ir naujos pradžios, akmuo - koncentruotos jėgos išraiška, tuštuma - pauzė, tyla, anglis - pelenai, ugnis, žolė - atgimimas. "Šis turėklas simbolizuoja visą žmogaus gyvenimo ciklą nuo gimimo iki mirties," - pasakojo dailininkas.

Priešais "Turėklą" - skulptoriaus Kęstučio Lanausko kompozicija "Rasa kėlė..." iš metalo ir akmens. Tai lyg didžiulis metalinis metalofonas, kuriuo skambiname ne mediniais, bet akmeniniais pagaliukais. Skulptorius ant didelės, pailgos metalo plokštės metaliniais virbais (lyg dviračio rato stipinai) pritvirtino įvairiausio dydžio akmenis, kuriuos atsigabeno iš Japonijos. Paliestas kiekvienas akmuo vis kitaip suskamba. "Mano tikslas - rytinės rasos lašų pajutimas per garsą ir judesį. Akmenis rinkau Japonijoje, vieno kaimelio upėje. Jie yra skirtingo dydžio, formos ir faktūros," - aiškino skulptorius.

V. Jasevičiūtė ir Ž. Pabrinkis sukūrė kompoziciją "Dieviškoji proporcija, arba gydomasis pratimas". Ji atlikta iš metalo. Forma - apskritimas ir kvadratas, jie paverčiami apčiuopiamais, virsta metaline konstrukcija, į kurią įsilipęs žmogus tampa visatos centru. Kompozicija sukurta pagal Leonardo da Vinčio kūrinį "Vitruvijaus žmogus". Piešinyje žmogus vaizduojamas skirtingomis rankų ir kojų pozicijomis. Šios keturios kūno pozos atspindi žmonijos energijos būvį keturiuose lygmenyse: fiziniame, astraliniame, kauzaliniame ir dvasiniame. Norintiems sujungti kūną, protą ir dvasią, pasiekti harmonijos bei pusiausvyros idealą siūloma atlikti pratimą: įsilipti į apskritimą ir atsistoti Leonardo da Vinčio kūrinyje "Vitruvijaus žmogus" pavaizduota poza: į viršų plačiai iškėlus rankas ir pražergus kojas.

R. Antinis savo degto molio darbu "Pirštų galimybės" siūlo neregiams miklinti pirštus. Skulptorius pasakojo: "Mintys apie neregių pasaulį mus skatina ir suteikia galimybę pereiti į naują meno šaką. Tai praplečia jungties priemones tarp žmonių. Fizinis pojūtis tampa meniniu simboliu. Skulptūra yra vienas iš demokratiškiausių menų, nes susijusi su lytėjimo pojūčiu. Kiekvienas matantis skulptorius yra šiek tiek neregys, nes nori liesti. Kurdamas skulptūrą, pataikauju neregiui. Susitapatinęs su juo, jaučiu plokštumą ir kartu nykstantį patirties saugojimo laiką. Man menas - tik iliuzija, tik bandymas paliesti savo esaties gajumą."

Daugelis parodos "Muziejus neregiui" kūrinių pasižymi šmaikštumu, apeliuoja į gerą žiūrovų humoro jausmą, lavina vaizduotę, skatina mąstyti ir supažindina su šiuolaikinio meno tendencijomis.

Parodą numatoma ateityje plėsti, maksimaliai išnaudojant ekspozicinį plotą, papildant naujais kūriniais ir muziejaus saugyklų eksponatais. "Muziejus neregiui" - tai ne vien parodos pavadinimas ar tuščia retorika. Tai apeliacija, iššūkis, siekiamybė ir būtinybė, į kurią jau žengtas pirmasis žingsnis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]