SEMINARAI, KONFERENCIJOS |
Ramunė ŽORŽOJUTĖ AMERIKA, AMERIKA... |
Kiekvieną renginį (ar tai būtų konferencija, ar seminaras, ar šiaip kokia puota kokia nors proga) galima vertinti dvejopai: 1) įvertinti tiesioginį renginio tikslą ir tai, kaip organizatoriams pavyko jį pasiekti; 2) įvertinti visus šalutinius faktorius - žmones, garsus, įvykius..., nes visa tai taip pat patirtis, su kuria galima ką nors naudinga nuveikti. Arba ne. Tai jau priklauso nuo požiūrio. Pradėjau iš toli, bet tik dėl to, kad kongreso, kuris vyko Vašingtone, negalima įvertinti vien tik pirmuoju aspektu, kuriuo, matyt, dera vertinti analogiško lygio renginius. Ir patirtis, kurią iš ten parsivežėme, - tiek darbinė, tiek socialinė, tiek pažintinė, - yra kaip tik tokia, kuri praverčia. O naudingą patirtį juk reikia tausoti, ar ne?.. Kalbant pirmuoju aspektu, viskas paprasta. 2006 m. gruodžio 2-7 dienomis JAV, Vašingtone, įvyko devintasis tarptautinis kongresas "Bendruomenės pagalba specialiųjų poreikių vaikams, jaunimui ir šeimoms". Kongrese dalyvavo 62 šalys, tarp jų ir tokios kaip Bangladešas, Čilė, Ekvadoras, Gana, Gvatemala, Uganda, Nigerija, Nepalas... Taip pat ir Lietuva - vieno atstovo iš Vyriausybės struktūrų ir vieno jaunimo atstovo (žinoma, neįgaliojo) kelionę į kongresą finansavo Švedijos organizacija Šiaurės ministrų taryba. Kongresas buvo išties įsimintinas renginys: pribloškė ir temų įvairovė (neįgaliųjų jaunuolių perėjimas nuo mokyklos prie darbo, sveikata ir medicina, transportas ir judėjimas, technologijos, darbo vietos pritaikymas), ir platus jų atskleidimas (kiekvienoje sekcijoje pasisakydavo žmonės, dirbę toje srityje ilgus metus, savo srities profesionalai, ir, pvz., neįgalieji iš Afrikos šalių, kurie tiesiog pristatydavo savo šalies situaciją), ir dalyvių, kultūrų įvairovė. Pagal savo pasiekimus daugelyje sričių mes - Lietuva - esame šiek tiek aukščiau nei pasaulio vidurkis. Reikia pastebėti, kad pagalbos neįgaliesiems modeliai, kurie tinka, tarkime, Prancūzijoje, Vokietijoje, visiškai netinka Lietuvoje. Kai kuriose šalyse labai aktyvi bendruomenės pagalba neįgaliesiems - kad ir mažiausiuose miesteliuose veikia iniciatyvinės grupės, dažniausiai susibūrusios iš neįgalių vaikų tėvų, kurios rūpinasi neįgaliųjų gerove ir skatina naujoves. Lietuvoje toks modelis vargu ar tiktų - mūsų kultūroje įprasta, kad moterys ne tik rūpinasi namų ūkiu, bet ir dirba. Todėl mažai vilčių, kad bendruomenės veikla bus išvystyta taip kaip kai kuriose Europos šalyse. Tačiau yra ir kitų gerų pavyzdžių - Lenkijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija keistu pavadinimu "The Great Orchestra of Christmas Charity Foundation" (pavadinimą reikėtų versti maždaug "Kalėdų labdaros fondo didysis orkestras") organizuodami įvairias eitynes, akcijas, TV ir radijo laidas, surenka tiek pinigų iš privačių asmenų ir rėmėjų, kad gali finansuoti valstybinių ligoninių aparatūros įsigijimą. Paradoksalu, tačiau svarbiausia, kad pagalba pasiekia tuos, kuriems yra reikalinga, - neįgalius vaikus. Pas mus, matyt, dėl pakankamai geros neįgaliųjų situacijos, ima vis labiau vyrauti pasyvumas ir apatija. O trečiųjų šalių neįgalieji, tik dabar po truputį pasirodantys visuomenėje, vis garsiau ir aktyviau šaukia "Mes esame! Mūsų reikia paisyti!" ir aršiai kovoja už savo vietą po saule. Vienas afrikietis, negalintis vaikščioti, pasakojo, kaip per lietaus sezoną keliavo laikyti egzamino. Per pažliugusią žemę prastos kokybės vežimėlis vos vos šliuožė. Jo sveikieji kolegos jį aplenkė ir jau sėdėjo suoluose, kai jis šiaip ne taip privažiavo iki mokyklos laiptų. Apie pandusus Afrikoje nė svajoti nėra ko, ir šalia nebuvo nė vienos gyvos būtybės, kuri sutiktų vaikinui padėti. Paklausite, ką jis darė? Ogi paliko vežimėlį apačioje ir užšliaužė šlapiais, purvinais laiptais į viršų. Atšliaužė į klasę ir išlaikė egzaminą. Kadangi kongreso tematika siejosi su jaunimu, rengėjai nusprendė į jį pasikviesti ir jaunimo atstovų, kuriems buvo skirta visa diena. Jaunimas diskutavo apie įsidarbinimo, mokymosi galimybes, socialinę integraciją, neįgaliųjų gyvenimo gerovę plačiąja prasme. Ir nors atrodo, kad JAV, Skandinavijos, kitų pažengusių šalių vyriausybės ir NVO yra padariusios labai daug, kad neįgalieji jaustųsi visateisiais visuomenės nariais, to dar nepakanka. Žinoma, Ugandos ir Suomijos (ar panašių į jas šalių) neįgaliųjų padėtis iš esmės skiriasi, tačiau jų poreikiai yra tie patys. Įdomu buvo stebėti, kaip čia pat, salėje, gimsta naujos idėjos ir projektai, kurie bus įgyvendinami Afrikos, Azijos šalyse. Ypač didelį įspūdį paliko apdovanojimų žmonėms, labiausiai nusipelniusiems neįgaliesiems, ceremonija. Ne dėl savo iškilmingumo (nors, patikėkite, Vašingtone tai padaro ne ką blogiau, o gal ir geriau nei anuometinėje sovietinėje Maskvoje), bet dėl žmonių, kurie išties buvo verti gauti tuos apdovanojimus ir kur kas daugiau... Emanuelis Ofosu Yeboah, Ganos pilietis, gavo apdovanojimą už tai, kad, būdamas tik su viena koja, sugebėjo dviračiu apvažiuoti visą šalį!.. Šalį, kurioje į neįgaliuosius vis dar žiūrima kaip į ligonius ar nenaudingus žmones. Paskui Emanuelį, minantį tik vieną dviračio pedalą, bėgo minios žmonių, ir kiekvieno veide spindėjo ryški baltadantė afrikietiška šypsena. Žmogus, kuris, atrodytų, turėjo visišką teisę skųstis, nedirbti ir reikalauti - reikalauti visko, pradedant pašalpomis, baigiant nemokamais ramentais - atnešė laimę, tikėjimą ir viltį kitiems. Antrasis aspektas, nors ne toks naudingas rašant projektus, yra kur kas įdomesnis. Visų pirma tenka pripažinti, kad Vašingtonas nėra gražus miestas. Didelis - taip. Didingas - irgi taip. Bet apie grožį, o juo labiau - jaukumą, kalbėti nėra jokios prasmės. Šiek tiek jaukesni gyvenamieji rajonai, tačiau juose buvome mažai. O centre... Visi namai - pilki ir tokie dideli, kad nuo vieno galo nueiti iki kito prireikia maždaug tiek, kiek Vilniuje keliaujame vieną troleibuso stotelę. Metro požemiai pilki, labai gilūs ir pilni raudonų perspėjimų apie galimą terorizmo grėsmę. Apskritai atrodo, kad JAV piliečiais rūpinamasi be proto - beveik visur viskas tūlam amerikiečiui pirštu pabaksnojama, kad tik jis, gink Dieve, neapsiriktų, nepaklystų, nesusižeistų, nepargriūtų... Pavyzdžiui, pranešant metro stotelės pavadinimą, sakydavo maždaug tokį tekstą: "Prašome paeiti iki durų tų, kurie išlipa, - stotelė "Zoologijos sodas". Pasitraukite, kad netrukdytumėte keleiviams išlipti". Gudrūs lietuviai jau prieš porą stotelių užsiima vietą, iš kurios strategiškai patogu išlipti, o štai amerikiečiams apie tai reikia pasakyti... Arlingtono kapinės, kuriose palaidoti pačiuose įvairiausiuose karuose žuvę JAV piliečiai, yra neaprėpiamo ir nenusakomo dydžio. Dėl ko rizikavo savo gyvybėmis ir guldė galvas piliečiai šalies, kurios laisvei ir gerovei niekada niekas nė nedrįso grasinti (žinoma, išskyrus Osamą)?.. Ar savo šalies sūnų ir dukterų siuntimas žūti velniaižin dėl ko taip pat įeina į rūpinimosi savo piliečiais koncepciją?.. Keista šalis. Kur spjausi - ten prieštaravimas. Ir jų bendravimas mus pribloškė. Lietuviai, nors ir susiraukę, bet nuoširdūs: jei jau prasidėjo su tavimi, tai, žinok, kad kažkuo sudominai, o gal gali būti naudingas... Amerikiečių suprasti neįmanoma. Susitikdami jie tokiu tonu pasako "Hello", kad atrodo, visus pasaulio turtus tau po kojų paklotų ir dar žvaigždes pridėtų. Tačiau, kai užduodi jiems kad ir paprasčiausią klausimą, pvz.: "Ar yra čia kur nors žaislų parduotuvė?", atsakymo neišgirsi, nors ta parduotuvė ir tiesiai tau už nugaros būtų. Peršasi viena išvada: toliau savo nosies jie niekuo nesidomi. Matyt, perdėtas valstybės rūpinimasis savo piliečiais užgesino bet kokį smalsumą. Keliaujant į kokį muziejų (beje, ten muziejai nemokami ir labai labai įdomūs!), mandagus apsaugos darbuotojas pasako: "Sveiki, mem, šiandien jūs puikiai atrodote" ir ištiesia stiklinę lazdelę, kuria korektiškai išvarto visus rankinuke esančius daiktus. Norom nenorom bent mintyse mesteli: "O tu, misteri, vakar mane matei, jei jau sakai, kad šiandien puikiai atrodau?" Bjaurus tas lietuviškas charakteris. Beje, kai kurie stereotipai apie Ameriką griuvo: visų pirma nematėme storų žmonių (nė vieno!), tačiau matėme daugybę bėgiojančių miesto gatvėmis (bet kuriuo paros metu, ir būtinai su šortukais, nors tebuvo tik kokie 5 - 7 laipsniai šilumos); antra, nematėme jokių kamščių, spūsčių, apskritai žmonių mieste nematėme! Jei dieną dar pavyksta pamatyti kokią žioplinėjančių turistų grupelę, tai penktą valandą popiet miestas tuščias kaip iššluotas. Jei sutinki žmogų, yra tik trys galimi variantai: jis baltasis ir jis bėga; jis juodaodis ir kur nors eina; jis yra bomžas ir čia gyvena. Pasirinkimas ne itin turtingas. Be to, jie turi gyvūnų! Mieste yra keli vandens telkiniai, pilnut pilnutėliai kažkokių keistų didelių ančių, o gatvėmis, net ir prie Baltųjų rūmų ar kitų valstybinės paskirties pastatų, laksto daugybė voveraičių. Ir dar: visur pilna monumentų buvusiems JAV prezidentams ir JAV vėliavų. Net šiek tiek juokinga nuo to perdėto didžiavimosi savo šalimi ir jos vadovais. Įdomu, ar Dž. Bušui jie irgi pastatys monumentą, apjuostą tiek kolonų ir su tiek vėliavų, kiek yra valstijų?.. Ir įdomu - už ką?.. Vašingtone teko matyti porą aklųjų - abu jie kažkur savarankiškai keliavo su baltosiomis lazdelėmis. Atrodo, kad jie gana gerai jaučiasi metro labirintuose. Miesto aplinka pritaikyta tiek akliesiems, tiek žmonėms su judėjimo negalia. Metro stotelių pavadinimai užrašyti brailio raštu, prie bėgių yra perspėjanti taktilinė juosta, o apie metro traukinio artėjimą papildomai praneša blyksinčios take įmontuotos šviesos. Nežinau, ar Amerika - svajonių šalis. Mums net Lietuvos "Mc Donalduose" pasirodė skaniau nei Amerikos, ir ta jų bendravimo maniera šiek tiek pribloškė. O gal tiesiog kažko nesupratome.
|