SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Leonas KIRKILOVSKIS

KONFERENCIJA KIPRE

2006 metų lapkričio 10 - 11 dienomis Larnakoje, Kipre, vyko tarptautinė konferencija regėjimo negalią turinčių žmonių įdarbinimo klausimais. Konferenciją organizavo Kipro aklųjų sąjunga kartu su Europos aklųjų sąjunga, o finansiškai ją rėmė Kipro darbo ir socialinio draudimo ministerija bei Kipro telekomunikacijų departamentas.

Europos aukščiausių valdymo institucijų ataskaitose ir diskusijose neįgalumo klausimais kaip viena iš labiausiai spręstinų problemų minima neįgaliųjų įdarbinimas. Europos Sąjungoje ypač daug kalbama apie kliūtis, trukdančias neįgaliesiems įsidarbinti. Per paskutinius penkerius metus įvairiose šalyse buvo daug institucinio pobūdžio ir teisinių reformų. Jau visose ES šalyse įgyvendinta direktyva, nustatanti bendras sąlygas užimtumo ir profesinės veiklos srityse. Deja, ekspertai, analizavę neįgaliųjų įdarbinimo padėtį, teigia, kad visos šios priemonės neturėjo jokios didesnės įtakos įdarbinant neįgaliuosius. Geriausiai vertinamos yra lanksčios ir lengvai valdomos schemos bei tos schemos, kurios numato atsakomybę darbdaviams ir patiems neįgaliesiems spręsti, ko ir kada jiems reikia. Kalbant apie neįgaliųjų įdarbinimą, negalima nepaminėti, kad viena iš pagrindinių problemų yra jų menkesnis išsilavinimas, trukdantis prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių darbo rinkoje. Situaciją blogina ir netinkamai sureguliuota paskatų, susijusių su pašalpų sistema, - pašalpų spąstai ar finansinė demotyvacija neįgaliajam dirbti, nes atlyginimas, kurį gauna už darbą, yra ne ką didesnis arba net ir mažesnis už galimą gauti pašalpą.

Europos aklųjų sąjungos dienotvarkėje regėjimo neįgaliųjų įdarbinimas nuo pat šios organizacijos įkūrimo dienos buvo vienas svarbiausių klausimų. Daugelį metų veikia EAS įdarbinimo komisija, bent kas porą metų organizuojamos tarptautinės konferencijos. Tokias konferencijas, kaip būdą perimti geriausią įdarbinimo patirtį, remia ir Europos Komisija, ir šalių vyriausybės. Be to, nacionalinės aklųjų organizacijos pačios yra darbdaviai, būtent jos yra arčiausiai pačių aklųjų, geriausiai išmano ir žino neregių poreikius, imasi naujų iniciatyvų.

Į tarptautinės konferencijos Kipre programą buvo įtraukti pranešimai iš Vakarų Europos bei naujų ES šalių nacionalinių aklųjų organizacijų. Pranešimus neregių įdarbinimo klausimais taip pat skaitė ir Europos aklųjų sąjungos komisijų nariai bei Japonijos ir Pietų Afrikos Respublikos aklųjų organizacijų atstovai. Įdomu yra tai, kad Vakarų valstybių aklųjų organizacijos, nuėjusios daug ilgesnį aklųjų švietimo, demokratijos, integracijos į visuomenę kelią, šiandien nėra geresnėje situacijoje neregių įdarbinimo srityje negu Lietuva. Tų šalių įdarbinimo rodikliai yra labai panašūs ar net menkesni už mūsų - tik apie 30 procentų (kai kur dar mažiau) darbingo amžiaus žmonių dirba. Todėl šiandien jau nebijoma pripažinti, kad visos priemonės, padedančios įdarbinti neįgalų žmogų yra geros. Iš naujo prisimenama dar prieš dešimt metų kritikuota kaip neįgaliuosius diskriminuojanti įdarbinimo kvotų ir specialiai neįgaliesiems rezervuotų darbo vietų sistema. Europos aklųjų sąjungos įdarbinimo ir švietimo komisija atliko tyrimą, kuriame aiškinosi, kiek šalių turi kvotos sistemą ir /ar ja naudojasi ir kaip naudojasi. Į komisijos parengtą klausimyną atsakė 23 šalys. 14 šalių atsakė, kad turėjo kvotos sistemą neįgaliesiems, o 9 jos neturėjo. Dvi iš neigiamai atsakiusių pažymėjo norinčios ir ketinančios tokią sistemą turėti; 2 šalys teigė nenorinčios tokios sistemos. Beveik visos šalys pabrėžė, kad labai svarbu turėti fondą, į kurį būtų surenkamos lėšos, gautos už baudas dėl kvotos sistemos nesilaikymo. Šios lėšos paprastai yra panaudojamos įrengti naujoms darbo vietoms, atskiroms reabilitacijos programoms. Tyrimas taip pat parodė, kad pagal kvotos sistemą daugiau įdarbinama viešajame ir valstybiniame sektoriuje negu privačiame. Be to, ši sistema, be privalumų, turi ir vieną rimtą minusą: sistemos centre yra ne žmogaus sugebėjimas dirbti, o neįgalumas. Keletas šalių turi ir specialiai neįgaliesiems rezervuotų darbo vietų sistemą. Pranešimą šia tema skaitęs kroatas Ivica Robicas pasakojo, kad iki 2000 metų Kroatijoje buvo įstatymas, kuris įpareigojo tam tikrus darbus (telefonininko operatoriaus, pakuotojo, masažuotojo, fizioterapeuto) rezervuoti akliesiems. Šis įstatymas buvo sėkmingai taikomas iki 1979 metų. Pranešėjas, žinoma, akcentavo, kad tai buvo socialistinės sistemos padarinys, turėjęs labai teigiamą poveikį įdarbinant akluosius. Kaip EAS įdarbinimo grupės narys, jis išreiškė mintį, kad rezervuotų darbo vietų sistemą galima būtų įterpti į kvotų sistemą, kurią turi daugelis šalių.

Įdomų pranešimą apie neregių įdarbinimo problemas skaitė Rumunijos aklųjų sąjungos prezidentas Sergio Radu Ruba. Rumunija - ne tik viena skurdžiausių pokomunistinių šalių, bet viena labiausiai besivystančių šalių, netrukus tapsianti Europos Sąjungos nare. Rumunijos aklųjų sąjungos patirtis ypač įdomi. Tai bene vienintelė organizacija, kurios aklieji ir silpnaregiai pensijas ir išmokas socialistiniu laikotarpiu gaudavo iš pačios organizacijos. Organizacija buvo stipri ir įtakinga. Žlugus komunistiniam režimui, kai tapo akivaizdu, kad gamybiniai kooperatyvai neišlaikys konkurencijos, aklųjų organizacija įtikino vyriausybę išleisti įstatymą, leidžiantį akliesiems vyrams išeiti į pensiją (gauti visą pensiją) turint 15 metų darbo stažą, o aklosioms moterims - 10 metų darbo stažą; silpnaregiams vyrams - turint 20, o silpnaregėms moterims - 15 metų darbo stažą. Šis įstatymas turėjo daug ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Daugeliui praradusių darbą aklųjų tai buvo finansinis išsigelbėjimas, bet šiuo įstatymu pasinaudojo ir darbdaviai, išstūmę (kartais ir nebijodami šantažuoti, kaip teigė pranešėjas) iš darbo rinkos akluosius. Šiandien Rumunijoje darbo situacija yra pasikeitusi. Atsirado naujų profesinių galimybių. Gyvenimo lygis pakilo, bet žmonių, išėjusių iš darbo savo noru ar priverstinai pagal anksčiau minėtą įstatymą į pensiją, situacija yra liūdna, nes jie priversti gyventi iš labai nedidelės pensijos.

Vieną įdomiausių pranešimų perskaitė Anglijos karališkojo nacionalinio aklųjų instituto ekspertas Fredas Reidas, nepabijojęs savo pranešime naudoti tokius terminus kaip "aklųjų elitas" ir "aklųjų varguomenė". Jis pabrėžė, kad daugelis įvairių programų, pagalbos schemų akliesiems yra nukreipta būtent į elitą, tai yra į žmones, kurie turi geresnį išsilavinimą, kuriems prieinamos naujausios technologijos, paslaugos ir kurie dirba. Pritaikyti darbo vietą panaudojus naujausią technologiją yra labai brangu visose šalyse, bet, nors paruošimo kaina nemaža, kai kurios kompanijos sutinka pritaikyti darbo vietas ir samdo aukštos kvalifikacijos akluosius. Apie tokius atvejus daug ir plačiai kalbama. Tai sudaro iškreiptą ir pernelyg optimistinį vaizdą, nes nukreipiamas dėmesys nuo tikrosios problemos, kuri yra "aklųjų varguomenės" įdarbinimas. Statistika rodo, kad Didžiojoje Britanijoje vos ne trys ketvirčiai darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų nedirba. Be to, tyrimai rodo, kad jeigu aklasis ar silpnaregis dvejus metus iš eilės nedirbo, tai beveik neįmanoma jo įdarbinti. Tokia informacija yra svarbi visoms aklųjų įdarbinimo srityje dirbančioms institucijoms ir organizacijoms. Situacija (galbūt, išskyrus Švediją) yra panaši daugumoje Europos Sąjungos šalių. Aklųjų instituto atlikti tyrimai rodo, kad beveik pusė ekonomiškai neaktyvių regėjimo neįgaliųjų problemų kyla dėl diskriminacijos vyresniame, bet dar darbingame amžiuje. Žmonėms, kuriems yra daugiau nei 40 metų, praradusiems darbą yra ypač sunku grįžti į darbo rinką, o ir patys žmonės labai greitai praranda motyvaciją dirbti. Kokia galėtų būti išeitis? Fredas Reidas siūlo didinti elitui priklausančių žmonių skaičių. Aklųjų institutas siūlo intensyvią vienų metų trukmės mokymo programą nedirbantiems akliesiems. Tikimasi, kad, pasibaigus mokslui, aklieji sugebės įsidarbinti. Iki šiol dviem trečdaliams programų dalyvių pavyksta susirasti darbus. Šios programos minusas yra jos didelė kaina ir nedaug besimokančiųjų. Išmokyti aklą programos dalyvį yra triskart brangiau nei kitokią negalią turintį žmogų. Šiuo metu aklųjų institutas derasi su vyriausybe dėl galimybės dirbti kartu su savanoriais vykdant panašius projektus. Gavus atitinkamą finansavimą savanoriai visoje šalyje galėtų darbo vietoje mokyti dirbti akląjį. Europos Sąjunga taip pat visapusiškai palaiko tokį įtraukimo į darbo rinką modelį. Be jos, Fredo Reido nuomone, vargiai ar pavyks padidinti aklųjų elito gretas. O kaipgi su tais, kurie turi rimtesnę ar kelias negalias? Tradicinis atsakymas buvo globos įmonės. Jau daugelį metų tokių tradicinės aklųjų globos įmonių mažėja, tarp jų ir naujosiose Europos Sąjungos šalyse. Europos įdarbinimo strategija skatina integruotą darbą, bet ar susimąstoma, kaip teigia Fredas Reidas, kiek pagalbos reikia didesnę negalią turinčiam žmogui? Anglijoje taip pat beveik neliko aklųjų globos įmonių. 2003 metais aklųjų instituto ataskaitoje apie regėjimo neįgaliųjų įdarbinimą kalbama apie galimybę tradicines globos įmones pakeisti socialinėmis įmonėmis. Apie vieną iš jų, deja, labai aptakiai, be konkrečių skaičių pasakojo Philippa Simkiss, taip pat atstovaujanti aklųjų institutui. Naujoji socialinė įmonė, teikianti konferencijų organizavimo paslaugas, dar tik pradinėje kūrimosi stadijoje, dar negavusi net socialinės įmonės statuso. Sunku prognozuoti rezultatus, nes ir patys anglai žiūri į tai kaip į eksperimentą. Geriausiu atveju planuojamas 100 000 svarų sterlingų pelnas, blogiausiu - 9 000 svarų sterlingų nuostolis.

Nors Europos Sąjunga ir palaiko neįgaliųjų įdarbinimo atviroje visuomenėje koncepciją, daugelyje šalių vis dėlto yra nemažai nedidelių aklųjų įmonėlių, kurios verčiasi tradiciniais verslais. Apie tai kalbėjo Graikijos ir Kipro atstovai. Tradiciškai labai populiari masažuotojo specialybė.

Konferencijoje daug dėmesio buvo skirta profesiniam regėjimo neįgaliųjų parengimui ir profesinei reabilitacijai. Šiame straipsnyje neturime galimybių išsamiai pateikti visos tarptautinės konferencijoje sužinotos informacijos, bet konferencijos pranešimus galima bus rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje.

Įdarbinimas buvo, yra ir bus svarbiausias aklųjų organizacijų rūpestis. O mums visad irgi rūpės išgirsti, kaip šias problemas sprendžia kitų šalių organizacijos.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]