TAI ĮDOMU

GEDIMINAIČIAI IR AKIŲ LIGOS

Senovės Lietuvą valdžiusius kunigaikščius mes atmename kaip didžiavyrius, paaukojusius ant Tėvynės gerovės ir šlovės aukuro ne tik savo protus, gabumus, savo laimę, bet ir prireikus - gyvybę. Tai akivaizdu skaitant knygas apie viduramžių Lietuvą. Mūsų istorikai aprašo Gediminaičių dinastijos atstovus Gediminą, Kęstutį, Algirdą, Vytautą, Jogailą, mini jų nuopelnus bei karinius žygius. Pakankamai gerai žinome apie žygius į Rusios žemes, kovas su Vokiečių ordinu, mongolais-totoriais. Deja, gana retai atkreipiamas dėmesys į tai, jog didieji kunigaikščiai taip pat buvo žmonės su savo ydomis, keistumais bei silpnybėmis. Jiems nebuvo svetimos ir ligos. Štai Vytautas sunegalavęs kelis kartus iš Vokiečių ordino kvietėsi akių gydytojus. O Lenkijos karalius Jogaila, anot lenkų istorikų, senatvėje beveik apako. Jam net nepagelbėjo geriausi to meto gydytojai.

Koks viduramžiais buvo požiūris į ligas? Ar didieji kunigaikščiai laiškuose aptardavo savo sveikatos klausimus? Ar iš tiesų Gediminaičiai iš kartos į kartą paveldėdavo akių ligas? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus padės surasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo epochą puikiai išmananti humanitarinių mokslų daktarė, istorikė-paleografė Rūta Čapaitė.

"M.Ž." Nūdienos politikai nelinkę kalbėti apie savo ligas. Viduramžiais požiūris į sveikatos negalavimus buvo kitoks. Kaip Vytauto, Jogailos laiškuose atsispindi ši tema?

R. Č. Viduramžiais požiūris į ligas buvo dvejopas: Dievo žmogui siųsta liga buvo ne tik atpildas už jo blogus darbus, bet ir didino teisuolių nuopelnus. Tarnavimas ligoniui - suvokiamas kaip tarnavimas Dievui. Ligos buvo gydomos. Žodį gydymas, tradicine prasme, reikėtų taikyti tik to meto aukščiausiajam sluoksniui - didiesiems kunigaikščiams bei kunigaikščių aplinkai artimiems didikams. Derėtų prisiminti, jog Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto bei Lenkijos karaliaus Jogailos dvarai stengėsi lygiuotis į kitų šalių valdovų dvarus. Vartydama Vytauto ir Vokiečių ordino pareigūnų laiškus, radau įrašus, kuriuose aptariamos sveikatos problemos, o išlaidų knygose - gydytojams skirtos sumos. Antai 1428 m. sirgo didysis Ordino magistras Paulius von Russdorfas. Didžiajam magistrui skirtame laiške Vytautas džiaugėsi jo pasveikimu, apie kurį didžiajam kunigaikščiui ir pranešė pats Ordino vadovas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vytauto laiškuose taip pat aptikau tokių tekstų. Skaitant to meto korespondenciją išryškėjo įdomi tendencija: ligų tema buvo labai populiari. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog ši tema laiškuose nebuvo pagrindinė, tačiau jai skirtas nemažas dėmesys. Štai 1407 metais pas Vytautą vakarieniavo Brandenburgo komtūras. Viena iš pokalbių temų sukosi apie vieno žymiausio Vytauto aplinkos žmonių Čupurnos sveikatos problemas, pažymint jo silpnumą ir gydytojų abejones dėl sėkmingo gydymo. Ši diskusija buvo itin aktuali, nes Čupurnos gydymo Elbinge reikalai jau buvo suderinti su Ordino magistru. Elbinge veikė Ordino ligoninė. Manoma, jog joje dirbo geri gydytojai.

Valdovų laiškuose kartais aptariami gydytojų kvalifikacijos klausimai. Štai Vytauto susirašinėjime su Ordino didžiuoju magistru Konradu fon Jungingenu aptariamos sveikatos problemos. Iš korespondencijos sužinome, kad Jungingenas sirgo ilgus metus. Laiškuose Vytautui jis mini, kad serga. Ligos pavadinimas dažniausiai nebūdavo įvardijamas. Buvo rašoma bendromis frazėmis: "...Mes sergame", "...Jaučiamės silpni...". Nusakoma ligonio savijauta: "negalime eiti", "negalime joti", "turime pagulėti lovoje". Ligonio pasveikimą nusakydavo to meto laiškuose naudota formulė: "...Mes jau galime joti".

"M.Ž." Ar tarp to meto gydytojų buvo konkurencija?

R. Č. Esu tikra, tiek Vytauto, tiek Jogailos dvaruose buvo savi gydytojai. Iš pradžių mėginta gydyti žolelėmis, antpilais ir įvairiausiais tepalais. Tik pastariesiems nepadėjus pagalbos ieškota užsienyje. Aišku, to meto gydytojai konkuravo. Tai liudija Konrado von Jungingeno pavyzdys. Ilgai nepasveikstant Konradui von Jungingenui abejones didžiojo magistro gydymu Ordino maršalui išsakė ir savo paslaugas pasiūlė gydytojas Bartolomėjus. Jis suabejojo kolegos gydymo būdais. Maršalas išklausęs Bartolomėjų patarė didžiajam magistrui pasinaudoti abiejų gydytojų paslaugomis, nes "vienas galbūt galėtų žinoti tai, ko kitas nežinojo". Vytauto ir Jogailos dvaruose žinota apie žymesnius gydytojus. Jie buvo kviečiami atvykti į jų dvarus.

"M.Ž." Dabar pakalbėkime apie Vytauto Didžiojo ir Jogailos artimiausių žmonių negalavimus. Kokių jų būta?

R. Č. Tiek Vytautas, tiek Jogaila nugyveno ilgą ir gražų amžių. Natūralu, kad kartais sutrikdavo sveikata. Tuomet tekdavo gydytis. Pirmiausia aptarsiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto bei jo žmonos negalavimus. Kaip aiškėja iš šaltinių, 1426 m. Vytautas prašė didžiojo magistro Pauliaus von Russdorfo beveik ištisus metus sirgusiai didžiajai kunigaikštienei Julijonai kuo skubiau atsiųsti vidaus ligų gydytoją. Laiške rašoma, jog "jis (Vytautas) girdėjęs, kad tokį vieną (gydytoją) Torunėje labai giria. Tačiau magistras gali tai geriau žinoti, tad tegu tą ar kitą, kuo geresnį atsiunčia". Ordino vadovas atsiuntė gydytoją Heinriką. Jį pasienyje pasitiko Vytauto žmonės ir su didžiausia pagarba atlydėjo į Vytauto dvarą. Ordino gydytojui buvo užtikrintas maksimalus, to meto sąlygas atitinkantis komfortas. Atvykęs gydytojas nedelsiant ėmėsi darbo. Didžiosios kunigaikštienės sveikata pagerėjo, tačiau Vytautas paprašė didžiojo magistro dar kurį laiką leisti gydytojui pas juos pasilikti. Paulius von Russdorfas leido, kol didžioji kunigaikštienė visai pasveiko. 1427 m. sirgo Vytautas ir Julijona. Didžiojo kunigaikščio laiške Pauliui von Russdorfui rašoma: "Taip penktadienį (jau suėjo) trys savaitės, kaip mes susirgome, bet dabar (jau) su Dievo pagalba mums pasidarė geriau, taigi mes jau einame, stovime ir sėdime, tačiau mes dar truputį nuo vidinio karščio kenčiame. Taipogi šviesiausia mūsų mylima namų ponia dar serga, bet mes taip pat jos pagerėjimo iš Viešpaties Dievo tikimės". Abu pasveiko balandį, nes didžiajam magistrui Vytautas pranešė: "Mes iš Dievo malonės esame visai sveiki ir jau (į) medžioklę jojame, ir mūsų namų ponia taip pat su Dievo pagalba jau visai pasveiko".

Apie Jogailos susirgimus yra išlikę šiek tiek žinių. Štai 1426 m. Lenkijos karalius Jogaila labai nusilpo. Dlugošo kronikoje yra žinutė, jog karalius medžiodamas lokį nukrito nuo žirgo ir stipriai susižalojo. Matyt, liga komplikavosi ir karalius labai nusilpo. Apie tai rašė Ordino pareigūnai. 1426 m. Elbingo komtūras, be kitų politinių aktualijų, didžiajam magistrui, pranešė, kad "kurį laiką pastebėta pono karaliaus didelė kojų liga ir silpnumas, kad jį iš laivo nešti turėjo, apie kitus jo negalavimus taip pat viską žinome, nes jo malonybė per trumpą laiką labai nusilpo". Karaliaus bėda veikiausiai buvo medžioklėje sulaužyta koja. Apie tai sužinome iš Šventosios Romos imperijos karaliaus Zigmanto 1426 m. kovo 18 d. laiške išreikštos užuojautos Jogailai dėl lūžusios kojos. Lenkijos karalius Jogaila prašė Ordino didžiojo magistro atsiųsti jam tą patį Julijonos gydytoją Heinriką. Didysis magistras karaliaus norą įvykdė ir jis pasveiko.

"M.Ž." Dlugošas teigia, jog Lenkijos karalius Jogaila mėgo palaidą gyvenimą. Gal toks chaotiškas gyvenimo būdas darė įtaką ir sveikatai?

R. Č. Dlugošo kronika yra nevisiškai patikimas šaltinis. Joje pateikiami prieštaringi ir kontraversiški teiginiai apie Vytautą ir Jogailą. Iš tiesų Lenkijos karalius, kaip ir Vytautas, nevartojo svaigiųjų gėrimų. Manau, jog Lenkijos karalius Jogaila, vanodamasis pirtyje, grūdindavo organizmą ir taip tausodavo sveikatą. Šį paprotį atsinešė iš Lietuvos, tuo stebindamas dvarą. Pirtyje Jogaila vanodavosi kelis kartus per savaitę.

"M.Ž." Yra tekę skaityti, jog mūsų tautos didvyrius kamavusios ir akių ligos. Ką apie tai liudija to meto dokumentai?

R. Č. Iš tikrųjų Vytautą ir Jogailą persekiojo akių ligos. Apie tai byloja išlikę laiškai bei išlaidų knygos. Manau, jog valdovų akių sutrikimai buvo labai rimti. Jeigu negalavimai būtų buvę lengvi, tuomet netektų kviestis akių gydytojų iš Ordino. Jau tada Ordine buvo vidaus ir akių gydytojų. Štai 1401 m. Vytautas prašo didžiojo magistro atsiųsti akių gydytoją. Apie tai sužinome iš 1401 m. įrašo Ordino iždininko išlaidų knygoje. Joje užfiksuota, kad akių gydytojui, kurį didysis magistras nusiuntė pas Vytautą, duotos trys markės. Tam laikui tai nemaži pinigai. Už šią sumą galima buvo nusipirkti neblogą žirgą. Pasveikus didžiajai kunigaikštienei gydytojui dosniai atsilyginama. Vytautas ir dar kartą kreipėsi akių gydytojo pagalbos. Istoriografijoje aptikau, jog tai buvo 1414 m. Deja, pati šio fakto negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Norint išsiaiškinti šį faktą reikėtų išsamesnių tyrimų.

Jogaila irgi neišvengė akių negalavimų. Istoriografijoje minima, jog Lenkijos karalius Jogaila senatvėje labai silpnai matė. Iki šiol nėra atsakyta į klausimą, ar tai senatvinė akių liga ar paveldėjimas. Jis net kelis kartus kvietėsi akių gydytojus. Žinomi faktai apie akių gydytojų vizitą pas Jogailą 1414 m. ir 1426 m. Šaltiniai rodo, jog dar kelis kartus buvo kreiptasi pagalbos į akių gydytojus, tačiau ši tema dar nėra pakankamai ištirta.

"M.Ž." Ar ne per drąsu būtų teigti, jog Gediminaičių dinastijoje buvo paveldimos akių ligos?

R. Č. Tai būtų labai drąsi prielaida. Iš tikrųjų ir Vytautas, ir Jogaila turėjo akių susirgimų. Todėl mūsų valdovai geriausius specialistus buvo priversti kviestis iš Ordino. Istorijos ūkanos kol kas apgaubusios paslapties skraiste valdovų akių susirgimus. Kol kas nei lenkų, nei Lietuvos istorikai išsamiau šios temos nėra nagrinėję. Lieka neaišku, ar tai buvo lėtinės akių ligos, ar šiuos negalavimus galima sieti su paveldėjimu.

"M.Ž." Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Henrikas STUKAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]