SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

ILGUVOS DVARO TAKAIS


Ar buvai Ilguvoje? Ne?!.. tai važiuok pasižiūrėti į šį vieną iš gražiausių Lietuvos kampelių. Pavasaris atėjo; vasara seka. Rengiesi kur pasivėžinti, šį bei tą pamatyti, gražiomis vietelėmis pasigėrėti? Neužmirškie užsukti į Ilguvą, o sakau tau, nesigailėsi! Kelionė - neilga, smagi, tik tu paklausyk!

Ar šen ar ten rengiesi keliauti, Kauno neapsilenksi. Taigi sustok Kaune ir viską čia gražiai apžiūrėjęs, patrauk nuo šv. Petro bažnyčios Nemuno linkon pro senovės Perkūno žinyčios liekanas. Nusileidęs žemyn į prieplauką ir sėskie į laivą plaukiantį į Jurbarką! Plauksi garlaiviu 3 - 4 valandas gražum Nemunėliu pro Raudondvarį, Zapyškį, Vilkiją, Panemunę, Seredžių; gėrėsiesi neatsigėrėsi įvairumu visokių vietelių ir nepajusi, kaip, neprivažiavus kelių varsnų iki Veliuonai, priplaukęs prie garlaivio luotelis perkels tave į Ilguvos pakrantę. Nemuno krantas labai čia aukštas, tikras kalnas, o ant jo viršaus pati Ilguva. Palikęs luotelį, lipk aukštyn, o kad gerai palypėsi, sustok pasilsėti ir atsisuk atgal! Ką matai? Jei ne dangus, ką pridengdamas aplink Lietuvą, sulaikąs matymą, visas svietas būtų po tavo kojomis. O ir dabar nemenkai ką matai.

Antanas Civinskas

 

Ilguvos namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartais pagąsdindavo, kad senelė kai kada mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, ir toji senelės taip pat.

Beatričė Grincevičiūtė

 

Varšuvoje tarp didžiųjų Lietuvos ir lietuvių bičiulių buvo a.a. E. Mlynarskis. Gimęs Kybartuose, vedęs Ilguvos Grincevičiūtę, jis jautėsi neatjungiamai su Lietuva susirišęs. Jisai ilgą laikotarpį buvo Varšuvos muzikos karalius, nes valdė vienu ir tuo pačiu laiku konservatoriją, operą ir filharmoniją.

Iš mažens pagarsėjęs kaipo smuiko vunderkindas, vėliau atsiduoda dirigavimui ir kompozicijai. Kaipo dirigentas aplanko didžiuosius muzikos centrus. Suorganizuoja šiandieninę Varšuvos filharmoniją, iškelia operos meninį lygį. Iš konservatorijos jo direktoriavimo metu išeina šių dienų žymieji lenkų muzikai. Buvo mecenatas; jaunuolius, atkreipusius savo gabumais jo dėmesį, remdavo, kitiems visai savo lėšomis mokslą duodamas.

Ir šias eilutes rašančiam jeigu pavyko savo jėgomis gimtojoj šaly muzikos darbo kuklią vagą pavaryti, tai taipogi E. Mlynarskio dėka, nes jis savo globojančią ranką ir akį buvo nukreipęs ir jo link.

Stasys Šimkus

 

Kitą rytą Nelės mama su manimi nuvažiavo į Ilguvą, į savo šeimos - Mlynarskių - dvarą. Nelė buvo prisirišusi prie jo visa širdimi ir man daug pasakojo, kokią laimingą vaikystę jame praleido.

Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų "spinduliavę" tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama. Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje - mano bičiulio kompozitoriaus K. Šimanovskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg decrescendo tvarka - nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20. Kiek kartų buvau girdėjęs Nelę pasakojant apie šią kolekciją! Dvaro valdytojas Henrikas Grincevičius - Nelės dėdė - mane vedžiojo po visą ūkį, rodė galvijus, svirnus, klojimus. Bet, tiesą pasakius, gražiausi dvare man buvo didžiuliai kaštonai aplink gyvenamuosius pastatus. Dvi dienas čia buvau lepinamas kaip karalius. Šį, deja, trumpą apsilankymą Lietuvoje paskui dažnai prisimindavau, būdamas Varšuvoje, kuri man mieliausia iš visų miestų, ir Paryžiuje, kuriame gyvenau daug metų.

Arturas Rubinšteinas

 

Mediniai Ilguvos dvaro rūmai statyti 1790 m.Šios ištraukos - iš kultūros istoriko, zanavykų praeities tyrinėtojo Albino Vaičiūno 2004 m. išleistos knygos "Ilguva amžininkų atsiminimuose". Nedidelės apimties, bet informatyviame leidinyje - dvi dešimtys straipsnių apie Ilguvą, daugiau nei per 100 metų paskelbtų Lietuvos ir Lenkijos spaudoje. Straipsnių autoriai - žurnalistai, rašytojai, visuomenės veikėjai. Jie pateikia daug medžiagos apie Ilguvos praeitį, dvaro gyvenimą.

Ilguvoje gražiai sugyveno lietuvių ir lenkų kultūros, kryžiavosi daugelio žymių žmonių keliai. Čia lankėsi dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolis, smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Šimanovskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos ministru pirmininku Ignacas Paderevskis. Tarpukaryje čia lankėsi pasaulinio garso pianistas, Mlynarskių žentas Arturas Rubinšteinas. Ilguvoje yra viešėję rašytojas prof. Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimonis, istorikas prof. Jonas Totoraitis. Nuo 1905 m. Ilguvoje nuolat lankydavosi lietuvių muzikos klasikas, kompozitorius ir chorvedys Stasys Šimkus.

Akliesiems Ilguva brangi pirmiausia todėl, kad čia - dainininkės Beatričės Grincevičiūtės tėviškė. Tiesa, Beatričė gimė ne Ilguvoje, bet Stolaukėlyje, tačiau tėviškė - ne tik ir ne tiek fizinė, kiek dvasinė kategorija. Beatričės pavyzdys tai dar kartą patvirtina. Ilguvoje ji praleido tik vaikystę - vėliau gyvenimo keliai būsimą dainininkę nuves į Varšuvą, Kauną, Vilnių, atokiausius Lietuvos miestus ir miestelius, bet Ilguva visada buvo ir liko neatsiejama jos gyvenimo, jos biografijos dalis.

Beatričė iš mūsų išėjo vėlyvą 1998-ųjų rudenį. Prisimindavome, pagerbdavome, pasiklausydavome plokštelėse ar magnetofono juostose likusių įrašų, net prisiminimų knyga ir kompaktinė plokštelė buvo išleista. Tačiau Beatričė nuo mūsų tolo - kaip tolsta graži, bet jau girdėta pasaka, kaip tolsta praeitis, kad ir kokia miela ji būtų. "Beatričė tolsta, tampa istorija," - šitaip liūdnai atsidusdamas konstatuodavo ne vienas jos bičiulis ar bendraamžis. Pamažu tapo beveik nepastebima Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus veikla. Reikėjo kažką daryti.

Prieš kelerius metus Lietuvos aklųjų bibliotekoje būrys bendraminčių įsteigė neformalų, niekur neregistruotą, bet nuolat besirenkantį Beatričės bičiulių klubą. 2004 metais daugiausia buvusio LASS pirmininko, Šiaulių garbės piliečio Juozo Dzidoliko dėka buvo įkurtas labdaros fondas "Beatričės namai", tuo pat metu tapo aktyvesnė ir Beatričės buto-muziejaus veikla. Išleistos dar dvi Beatričės įrašų kompaktinės plokštelės, o knygų apie dainininkę skaičius šoktelėjo nuo vienos iki septynių. Beatričė vėl tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Jos vardas vis dažniau, vis garsiau pradėjo skambėti ir Šakių savivaldybėje, nes dainininkės tėviškė yra kaip tik jos teritorijoje. O kadangi Beatričė ir Ilguva - tai beveik vienas ir tas pat, todėl vis dažniau girdime tariant ir šio ypatingą vietą lietuvių ir lenkų kultūroje užimančio dvaro vardą.

Rugsėjo 8-9 d. Šakių kultūros centre vyko muzikinis festivalis-konferencija "Ilguvos dvaro takais". Be lietuvių, jame dalyvavo ir Lenkijos atstovų. Festivalį surengė Šakių rajono viešoji biblioteka. Vieni svarbiausių partnerių buvo ir labdaros fondas "Beatričės namai". Konferencijos dalyviai skaitė pranešimus apie dviejų kultūrų - lenkų ir lietuvių - muzikinius ryšius, apie Ilguvos dvaro vaidmenį XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tuos ryšius plėtojant ir palaikant. Daug dėmesio skirta Beatričės asmenybei, jos kūrybiniam talentui. Konferencijoje skaityti pranešimai išleisti atskiru leidiniu lietuvių ir lenkų kalbomis. Kaip ir prieš šimtą metų Ilguvoje žmones, tautas vėl jungė menas, muzika.

Tačiau bene svarbiausias konferencijos pasiekimas ne tai, kad buvo sklaidomi istorijos puslapiai, kad tie, kurie juos sklaidė, tai darė su meile, pagarba ir labai nuoširdžiai, o tas, kad konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją dėl Ilguvos Grincevičių dvaro atkūrimo. Rezoliucija artimiausiu metu bus įteikta Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijoms. Joje prašoma baigti restauruoti dvarą ir įsteigti viešąją įstaigą, kuri rūpintųsi XIX - XX amžių muzikinių tradicijų tęstinumu. Taigi istorija ne tik skaitoma ir sklaidoma, ja ne tik gėrimasi - ji sudabartinama, suaktualinama. Žinoma, rezoliucijos realybe virsta negreitai ir nelengvai. Reikia manyti, kad ir šį kartą Nemunu dar nemažai vandens nutekės, dar daug ir patys turėsime padaryti, kol rezoliucijos mintys įgis konkretų pavidalą. Kaip ten bebūtų, pradžia padaryta, ledai pajudėjo. Pajudėjo tada, kai minime dainininkės 95-erių metų gimimo sukaktį. Po penkerių metų minėsime jos gimimo šimtmetį. Kaip ir kur jį pasitiksime? O jeigu ant Nemuno kranto, o jeigu sutvarkytoje, restauruotoje ir naujam gyvenimui prikeltoje Ilguvoje?..

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]