NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NIDOJE, VASARAI BAIGIANTIS

Vos prasideda vasara, televizijos kanaluose, laikraščių puslapiuose pasirodo toks "Benas", kuris yra nuolat raginamas plaukti į Nidą. Vykti siūloma "Benui", bet ir be didelių komentarų aišku - tie raginimai skirti mums! Dabar jau ruduo ir joks "Benas" į Nidą nesiruošia. Iki kitų metų vasaros neplauksime tenai turbūt ir mes, o tada - ką gali žinoti?

Kas praėjo, praėjo - nevarginsime jūsų buvusios vasaros prisiminimais ar įspūdžiais. Norime prisiminti tik vieną iš paskutinių jos akimirkų - rugpjūčio 25-ąją. Prisiminti todėl, kad tam tikra prasme ta diena tęsiasi iki šiol.

Rugpjūčio 25-osios popietė. Garsioji, ne vieną dešimtį, o gal ir šimtą geriausių Lietuvos dainininkų girdėjusi Nidos prieplauka. Vyksta paskutiniai pasiruošimo darbai: tvarkoma scena, derinama aparatūra. Po kelių valandų čia įvyks paramos akliesiems vaikams koncertas "Noriu matyti pasaulį". Koncertą transliuos Lietuvos televizija, jo metu surinktos lėšos bus skiriamos specialiajai kompiuterinei technikai įsigyti.

Žinoma, vartodami žodžio "įvykti" būsimąjį laiką, esame šiek tiek netikslūs, nes koncertas tą dieną iš tikrųjų įvyko. Jame dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos aklųjų choras "Vilnius", Klaipėdos universiteto džiazo ansamblis, "Bobų vasaros" merginų grupė; garsūs operos ir estrados dainininkai - Irena Milkevičiūtė, Eduardas Kaniava, Vladas Bagdonas, Algirdas Janutas, Gintarė Skėrytė, Janina Miščiukaitė, Deividas Norvilas (Deivis). Koncertą vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Koncertas vyko daugiau nei tris valandas, nacionalinė televizija jį transliavo visai Lietuvai.

Koncerto iniciatorius ir organizatorius - Lietuvos aklųjų choras "Vilnius". Choro direktorius Vladas Bagdonas pasakojo: "Lietuvos aklųjų choras jau treti metai Neringoje rengia vokalinės muzikos festivalį "Vox academia". Šiais metais norėjome jį padaryti šiek tiek kitokį, ne visai tradicišką. Ieškojome festivalio uždarymo akcento. Kartu su VšĮ Muzikos frontas priėjome prie nuomonės, kad tai galėtų būti paramos koncertas akliems vaikams. Mūsų idėją palaikė ir Lietuvos televizija. Nutarėme organizuoti koncertą su geriausiais Lietuvos atlikėjais, geriausiu kameriniu orkestru. Idėja išsirutuliojo į baigiamąjį koncertą rugpjūčio 25 dieną "Noriu matyti pasaulį". Atsiliepimai - ir menininkų, ir kitų koncertą mačiusių ar girdėjusių žmonių - geri. Tai buvo rimtas renginys - jo metu surinktos lėšos bus skirtos Vilniaus ir Kauno aklųjų mokyklose bei integruotai besimokantiems mokiniams specialiajai kompiuterinei technikai įsigyti. Šia akcija siekėme, kad nematantys ir silpnai matantys vaikai gautų tokių pat darbo su kompiuteriu įgūdžių kaip ir sveiki jų bendraamžiai. Kad baigę mokyklas jau būtų įvaldę kompiuterines technologijas, mokėtų jomis naudotis.

Jau kreipėmės į minėtas mokyklas, taip pat į Švietimo ir mokslo ministeriją, kad pateiktų integruotai besimokančių mokinių skaičių, poreikį specialiajai technikai. Žiniasklaidos priemonėse skelbta, kad Lietuvos žmonės akcijos metu suaukojo apie tris šimtus tūkstančių litų, tikslesnius skaičius žinosime tik spalio mėnesį, kada savo duomenis pateiks visi Lietuvos operatoriai. Aišku viena: suaukotų pinigų choras neskirstys savo nuožiūra. Kviesimės kompiuterių specialistus, ekspertus, konsultuosimės, kokios technikos labiausiai reikia.

Technikai pirkti, matyt, reikės skelbti konkursą. Norime, kad viskas vyktų teisingai. Jeigu mumis pasitikės visuomenė, panašius paramos koncertus, ir ne tik akliesiems, bus galima organizuoti ir ateityje."

Paramos akcijomis ir koncertais dabar jau nieko nenustebinsi. Visuomenė pripranta, kad į ją kreipiamasi prašant pagalbos, pripranta padėti, išgirsti, suprasti. Tačiau "priprasti" dažnai reiškia ir "apsiprasti" - praeiti pro šalį, nepastebėti, neišgirsti. Paramos akcija "Noriu matyti pasaulį" buvo išgirsta. Aukojo ne tik pavieniai žmonės, bet ir organizacijos, verslininkai. Akciją parėmė AB "Vakarų skirstomieji tinklai", "Respublikos" leidinių grupė, Lietuvos radijas ir televizija, Neringos miesto savivaldybė.

* * *

Vienas aktyviausių akcijos rėmėjų buvo Nacionalinis transliuotojas ir "priešakinė jo linija" - žurnalistė Edita Mildažytė. Praėjus kelioms savaitėms po renginio, "Bobų vasaros" ir "Bėdų turgaus" autorė sutiko atsakyti į keletą redakcijos klausimų.

- Kaip vertinate pasibaigusią akciją?

- Akcija pavyko - tai matome ir iš rezultatų. Kaip profesionali žurnalistė keletą pastabų koncerto rengėjams turėčiau: manyčiau, kad galėjo būti daugiau atlikėjų, įvairesnė programa. Deivis su E. Kaniava dainavo bene penkis kūrinius... Iš pradžių nuogąstavau, kad koncerto programa pernelyg rimta, bet žmonės mus išgirdo, aukojo. Panašios akcijos šiek tiek užsitęsia, kol įplaukia suaukoti pinigai, kol nuperkama tai, kam buvo aukojama. Taigi ir ši akcija truks mažiausiai du mėnesius, o gal ir daugiau. Manau, kad tikrai rasiu vietos "Bėdų turguje" reportažui apie tai, kaip mes vaikams tą specialiąją kompiuterinę techniką įteikiame. Kad nebūtų taip, jog pliumptelėjo tie suaukoti pinigai kaip į balą ir daugiau niekas nieko apie juos nekalba.

- Ar praeityje yra tekę bendrauti su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis?

- Aklų žmonių esu mačiusi labai daug ir esu prie jų pripratusi. Kai gyvenome Kaune, mano mama dirbo akių gydytoja darželyje, kurį lankė regėjimo negalią turintys vaikai. Tada mokiausi pirmoje klasėje, eidavau į tą darželį ir jame praleisdavau ilgiausias popietes. Buvo daug silpnaregių ir visiškai nematančių vaikų. Mano maršrutas pas mamą į klinikas eidavo pro aklųjų kombinatą. Ten į troleibusą įlipdavo nemažai aklų žmonių. Tai man irgi buvo įprastas vaizdas. Kai persikėlėme į Vilnių, mama pradėjo dirbti akių gydytoja A. Jonyno mokykloje. Atsimenu, kad mokykla buvo už miesto, Ateities gatvėje, - ten nevažiavo turbūt nė vienas autobusas. Mama mane mokydavo, kaip reikia žmogų paimti už rankos, pervesti per gatvę, ką reiškia baltoji lazdelė. Visada maloniai stebina aklųjų ir silpnaregių, ypač jaunų, aktyvumas. Renginio metu buvo atvykę du regėjimo negalią turintys jaunuoliai - patys mus susirado, patys pasisiūlė atvažiuoti. Per pertrauką, kol buvo transliuojama "Panorama", bendravo su publika, pasakojo apie savo problemas. Labai dažnai neįgalūs žmonės būna pasyvūs - to jokiu būdu nepasakysi apie akluosius. Kai savo reportaže (žinoma, šiek tiek šmaikštaudama) pasakiau, kad, jeigu ne auklėtojai ir mokytojai, tai A. Jonyno mokykloje nereikėtų elektros lempučių, kitą dieną gavau nuo vienos ten besimokančios mergaitės barti, kad priskaldžiau malkų, kad toje mokykloje mokosi labai daug silpnaregių ir todėl, suprantama, elektros lemputės jiems yra reikalingos...

- Į didžiąją žurnalistiką atėjote kaip originalios, stiprų feminizmo užtaisą turinčios laidos "Bobų vasara" autorė - dabar vedate "Bėdų turgų". Kas lėmė posūkį nuo feminizmo prie socialinių problemų?

- Žmogus auga, vystosi, bręsta. Manau, kad žurnalistas taip pat auga ir bręsta, pereina tam tikrus kūrybinio brandumo etapus. "Bobų vasara" man buvo labai įdomi kaip užduotis, kurią reikėjo įvykdyti. Pirmiausia reikėjo tas moteris surasti, įkalbėti dalyvauti laidoje, pagaliau "sukalti" laidą taip, kad žmonės norėtų ją žiūrėti. Manau, kad visos tos trys užduotys man pavyko. Tuo projektu iš tikrųjų džiaugiuosi. Manau, kad žurnalistas gerai dirba tada, kai atsakinėja į tuos klausimus, kurie jam pačiam yra įdomūs ir aktualūs. "Bobų vasaroje" keliami klausimai tada man pačiai buvo egzistenciškai svarbūs. Atėjo laikas - tie klausimai pradėjo dominti mažiau ir aš nustojau "Bobų vasarą" daryti. Žinoma, buvo ir kitų priežasčių. Ne paslaptis, kad dėl "Bobų vasaros" buvau pasidariusi populiari. Bet populiarumas - ne bulvės: į maišą nesukrausi ir į kampą nepasistatysi. Tu jį gauni už dyką ir jis tau labai dažnai tiesiog trukdo gyventi. Pradėjau galvoti, ką čia padarius, kad būtų kokios nors naudos. Pagalvojau: jeigu kreipčiausi ir prašyčiau pagalbos, galbūt man tą pagalbą pavyktų gauti. Taip atsirado "Bėdų turgus". Niekas netikėjo, kad man pavyks. Tada labdara siejosi su tam tikros rūšies "klounais", su Šustausku, su bažnytine labdara, kurią paskui perparduodavo rajonų centruose ir apie kurią sklisdavo ne pačios geriausios istorijos. Nepaisydama to, vis tiek norėjau pabandyti. Atrodo, kad veikiame pakankamai neblogai ir nuo mūsų vis dar eina "geras kvapas". Vadinasi, nevagiame, atiduodame žmonėms tai, kas buvo paaukota.

* * *

Akcijos "Noriu matyti pasaulį" rengėjai tikisi ją pabaigti ir visuomenei atsiskaityti iki Pasaulinės žmonių su negalia dienos - gruodžio 3-osios. Redakcijos pašnekovė akcijos tęsiniui žadėjo rasti vietos "Bėdų turguje".

Tikimės, kad "Mūsų žodžio" skaitytojai šį "tęsinį" galės ne tik išgirsti, bet ir perskaityti. O dabar iki kitos vasaros, iki kitų koncertų ir kitų kelionių į Nidą! Kas su "Benu", kas atskirai, o kas su Lietuvos aklųjų choru "Vilnius".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]