RENGINIAI

Alvydas VALENTA

ESPERANTININKUS SVEIKINO FLORENCIJA

Trys valandos skridimo nuo Vilniaus iki Milano. Dar trys ar keturios valandos kelionės traukiniu Italijos geležinkeliais. Pabrėžtinai aiškiai artikuliuojami pakeliui pravažiuojamų miestų ir miestelių pavadinimai. Vieni jų prašalaičio užsieniečio ausims visiškai bereikšmiai, kiti - girdėti iš vaikystėje skaitytų knygų, televizijos laidų. Parma, Siena, Bolonija - Stendalis, krepšinis, seniausias Europos universitetas... Pagaliau ir kelionės tikslas - Florencija. Miestas, kuriame Dantė išvydo savo dieviškąją Beatričę, Petrarka - neprilygstamąją Laurą, miestas, kuriame projektavo, konstravo, statė, kalė, piešė, mintijo dešimtys garsių ir ne tokių garsių architektų, skulptorių, dailininkų, filosofų ir teologų. Leonardas ar Mikelandželas - bene dažniausiai, kalbant apie šį miestą, tariami vardai, tai viršūnės, kurioms atsitiktinumo ar apvaizdos dėka pavyko iškilti virš kitų, ne tokių genialių ar talentingų. Tačiau ir tos kitos mažesnės "viršūnės" paliko savo ženklų, be kurių Florencija nebūtų Florencija. Šis miestas pilnas muziejų, skulptūrų, paveikslų, senų pastatų ar jų liekanų - visko net labiausiai norėdamas nepamatysi, neapeisi, neprisiliesi...

Liepos pabaiga - pirmoji rugpjūčio savaitė. Kaip ir prieš metus, pasiutusiai karšta ir pasiutusiai norisi lietaus. Kaip ir prieš metus, vyksta pasaulio esperantininkų kongresas. Tik šįsyk ne Lietuvoje, Vilniuje, bet Italijoje, Florencijoje. Ir ne 90-asis, o 91-asis.Tuo pat metu vyksta dar vienas - 72-asis Tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas (TAEK). Tarp maždaug 150 jo dalyvių yra ir šio pasakojimo autoriaus pavardė.

72-asis kongresas

Per keletą dešimtmečių susiklostė tradicija, jog aklųjų esperantininkų kongresai organizuojami tuojau pat po didžiųjų (bendrųjų) kongresų toje pat valstybėje ir tame pat mieste. Šia prasme 72-asis aklųjų esperantininkų kongresas liko ištikimas tradicijai, tačiau kartu jis iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių kongresų: vyko tuo pat metu kaip ir bendrasis kongresas. Akli esperantininkai kartu buvo ir bendrojo, 91-ojo, esperantininkų kongreso dalyviai. Jie galėjo dalyvauti šio kongreso programoje: renginiuose, paskaitose, ekskursijose. Daugelis taip ir darė.

Pastaroji aplinkybė, be abejo, turėjo didžiulę įtaką visam aklų esperantininkų kongreso darbui. Maždaug 150 neregių esperantininkų bendravo, diskutavo ne tik vieni su kitais, jie įsiliejo į bendrą 2200 esperantininkų būrį - lankė paskaitas, klausėsi pranešimų pagal savo interesus, pomėgius ir poreikius. Kongreso metu vyko tik du tarptautinės aklųjų esperantininkų lygos (TAEL) posėdžiai po 45 minutes, kuriuose, atvirai kalbant, nieko iki galo taip ir nebuvo nutarta. Kaip ironiškai pastebėjo esperantininkas iš Suomijos, ar reikėjo vykti į Florenciją, kad pusantros valandos paposėdžiautum? Klausimas liko be atsakymo. Jį, reikia manyti, suras būsimų kongresų organizatoriai. Kaip kiekviena lazda turi du galus, taip ir kiekvienas reiškinys ar įvykis dažniausiai turi dvi puses. Neišvengė to "dviejų galų lazdos" principo turbūt ir 72-asis kongresas. Florencijoje aklieji tarytum ir ištirpo bendrame esperantininkų sraute, turėjo labai nedaug laiko ir galimybių išsamiau aptarti savo pačių reikalus. Antra vertus, kaip jau sakėme, jie galėjo bendrauti su daugelio šalių reginčiais esperantininkais, pajusti tą dvasią, kuria gyvena viso pasaulio esperantininkai. Tiesą sakant, sėdėti kongreso auditorijose, klausytis nesibaigiančių kalbų ir man pačiam nebuvo pernelyg didelio noro. Dalyvavau dviejose ekskursijose po Florenciją ir jos apylinkes, kuriose, be manęs, daugiau nebuvo nė vieno neregio. Tarp kitko, pasiutusiai įdomus jausmas atsidurti vienoje grupėje su žmonėmis, apie kuriuos tu nežinai nieko: nei jų amžiaus, nei tautybės, nei pomėgių. Rasite bendrą kalbą ar nerasite, suprasite vienas kitą ar nesuprasite? Atrodo, radome, supratome, bet pasitikrinti, kaip sakiau, vis tiek labai įdomu. Viena iš šių ekskursijų buvo po Fiazolę - etruskų laikus menantį Florencijos priemiestį, antroji - pasivaikščiojimas senuoju Florencijos keliu, kuriuo vaikščiodavo senieji šio miesto gyventojai. Šis kelias vaidino ypač svarbų vaidmenį Renesanso laikų Florencijoje, juo iš skaldyklų buvo gabenami akmenys didžiausioms miesto statyboms. Kelias, iš abiejų pusių suspaustas akmens sienų, nuolat kyla į kalną. Niekur neišklysi, neišsuksi, todėl orientuotis nesunku, galima eiti ir vienam, lazdelę prieš save laikant tik profilaktikos sumetimais. Abipus kelio ne tik akmeninės sienos, bet ir vilos, iš jų kaip ant delno - visa Florencija ir jos apylinkės. Visos vilos - privati nuosavybė. Vis dėlto pro vienos tokios privačios nuosavybės pravirus vartus įeiname į nedidelį kiemelį. Šioje viloje, kaip pasakoja ekskursijos vadovas, yra gyvenę Galilėjus, Garibaldis. Prieinu prie tvoros, lazdele patikrinu jos aukštį, paskui atstumą nuo tvoros iki pastato sienos. Pabeldžiu į lietvamzdį - tas tai jau tikrai naujas... Prie vilos durų supratingai tylėdami stovi dabartiniai jos šeimininkai.

Kiekvienas aklųjų esperantininkų kongresas paprastai turi savo temą. 72-ojo kongreso tema - "Matyti meną rankomis". Kongreso dalyviai diskutavo apie nematančio žmogaus galimybes pažinti meno kūrinius. Organizatoriai sudarė sąlygas aplankyti keletą garsių Florencijos muziejų, liesti ten esančius eksponatus arba jų kopijas.

Homero muziejus

Trečiadienis kongreso dalyviams - ekskursijų diena. Visi išsisklaido kas kur: į Pizą, Sieną, Boloniją ar Florencijos apylinkėse apžiūrinėja Medičiams priklausiusias vilas. Italijos akli esperantininkai siūlo vykti į Ankoną - nedidelį už kelių šimtų kilometrų įsikūrusį miestą aplankyti Homero vardo muziejų. Išvyksta dvi grupės: viena pakeliui aplanko kitą nedidelį Italijos miestuką Loretą, antra kelias valandas praleidžia prie Adrijos jūros ir, kaip Lietuvoje sakoma, savo kailiu patiria visus šios jūros teikiamus malonumus. Visi kartu susitinkame prie Homero muziejaus.

Homero muziejus įsteigtas prieš trylika metų. Išskirtinis jo bruožas - visus eksponatus: skulptūrų kopijas, pastatų maketus, galima liesti rankomis. Muziejus daug kuo primena garsų Ispanijos muziejų akliesiems Madride, kuriame taip pat surinkti žymiausių pasaulio architektūros paminklų maketai ir juos galima liesti. Nebuvau tame muziejuje, todėl negaliu lyginti, kuris geresnis, įdomesnis. Neteko girdėti, kad Madrido muziejuje, be maketų, būtų dar ir skulptūrų kopijų. Homero muziejuje didžiąją dalį eksponatų sudaro kaip tik skulptūrų kopijos. Labai įdomu tai, kad šalia vienas kito eksponuojami dviejų skirtingų autorių ta pačia tema sukurti kūriniai, sakysime, Mikelandželo ir Donatelo "Dovydai": gali lyginti, bandyti ieškoti skirtumų, panašumų. Apskritai labai įdomu lyginti žmonių veidus, mokytis skaityti jų išraiškas. Kai lieti vieną priešais tave stovinčią skulptūrą ar jos kopiją, labai sunku suvokti, kuo ji skiriasi nuo kitų, kai lieti dvi, tris, penkias, jau galima suprasti. Nusibodo žmonių veidai - gali padraugauti su garsiąja Romulą ir Remą išmaitinusia Romos vilke. Muziejuje yra ir architektūros paminklų maketų - Partenonas, Panteonas, Santa Maria del Fiore katedros kupolas ir šv. Petro bazilika. Liesk, kiek nori, tyrinėk proporcijas, perprask linijų ar atskirų detalių žaismą, simetrijos paslaptis. Pamėgink suprasti genialų graikų architektų paprastumą, imperinę Romos dvasią, Renesanso meistrų pastangas pranokti žmogaus galimybes... Žinoma, per dvi tris valandas šito padaryti negalima, bet "užsikrėsti" meno pažinimo liga visiškai įmanoma.

Vienas iš Homero muziejaus sumanytojų buvo neregys, taip pat ir esperantininkas Aldo Grasini. Nutaikęs progą paprašiau papasakoti, kaip muziejus buvo įsteigtas, su kokiais sunkumais ar kliūtimis jis susidūrė, pagaliau, iš kokių lėšų yra išlaikomas dabar. "Mes buvome pradininkai. Ispanijos aklųjų sąjunga muziejaus akliesiems idėją pasiskolino iš mūsų. Ispanai turėjo daugiau pinigų, tai ir įsteigė muziejų pirmieji. Mums prireikė aštuonerių metų. Iš pradžių vykdėme tam reikalui skirtą projektą, muziejus buvo pavaldus Ankonos miestui. Dabar Italijos parlamentas priėmė įstatymą, jog Homero muziejus yra valstybinės reikšmės muziejus, taigi finansavimą jis gauna iš valstybės biudžeto".

Žinoma, Homero muziejuje ne originalai, o tik kopijos, bet ir joms įsigyti reikia turėti jeigu ir ne pilną, tai bent jau apypilnę piniginę. A. Grasini: "Su skulptūrų kopijomis šiek tiek lengviau, nes egzistuoja rinka. Viena kopija paprastai kainuoja nuo 1500 iki 3000 eurų. O architektūros paminklų maketai dar brangesni." Kadangi suma nebuvo įvardyta, tai dar kartą jos klausti pasikuklinau. Homero muziejus turi ir savo svetainę internete: joje - paaiškinimai italų, anglų ir esperanto kalbomis.

Pastatų maketų, skulptūrų kopijų esama ir Florencijos muziejuose. Tiesa, ne taip gausiai kaip Homero muziejuje, bet esama. Originalų, kaip ir visuose pasaulio muziejuose, liesti beveik neleidžiama. Vis dėlto nutaikęs progą gali paliesti kokios nors penkių šimtų metų madonos kaktą ar skruostą. Viename Florencijos muziejuje turėjome galimybę liesti įvairius bareljefus: daugiausia už rankų susikibę, su gėlių vainikais ant galvų vaikai, šokėjos, įvairiais instrumentais grojantys muzikantai.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga jau keleri metai vykdo ilgalaikį meno pažinimo projektą "Pažinti meną pojūčiais". Kaip būtų nuostabu, kad šis projektas baigtųsi dar vieno homeriškos pakraipos muziejaus įsteigimu. Nesame naivūs ir suprantame, kad tai kainuotų, ir net labai nemažus pinigus, bet jeigu galėjo ispanai, italai, kuo už juos esame blogesni?

Pabaigoje besidomintiems esperanto kalba ir esperanto sąjūdžiu pasakysime, kad kitas, 92-asis, pasaulio esperantininkų kongresas, ateinančiais metais vyks Japonijoje, Jokohamoje. Deja, aklųjų esperantininkų kongresas nevyks nei bendrojo kongreso metu, nei po jo - Tarptautinės aklųjų esperantininkų lygos vadovai buvo realistai: neužteks lėšų. Tačiau išeities ieškoma: aklų esperantininkų kongresą Varnoje siūlosi surengti bulgarai. Ką gi, gal taip ir geriau: ir arčiau, ir pigiau. O turint galvoje tai, kad, Jono Basanavičiaus nuomone, kažkada seniai apie tuos kraštus lietuvių gyventa, su levais kovota, dainos apie platųjį Dunojėlį sudėta, ir visai įdomu.

Homero muziejaus svetainė internete: www.museoomero.it

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]