LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

Vilija Dumbliauskienė gimė 1964 metais Vilkaviškio rajone. Mokėsi Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje, 1986 m. ją baigė. 1986 - 1991 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvena Vilniuje. Išskyrus mokyklinius bandymus, iki šiol nesispausdino. Eilėraščiai trumpi, lyriški, koncentruoti, dažnai primena miniatiūras. Vidinės nuotaikos reiškiamos pasitelkiant gamtos metaforas bei įvaizdžius. Kaip pati sako, eilėraščiai "rašėsi" mintyse, atėjo laikas (gal poreikis) užrašyti popieriuje. Taip gimė pirmoji knygelė - nedidelė, bet talpi.

* * *

O tąsyk man tamsa atrodė

Melsvai sidabriškos spalvos.

Nukrito žalvarinės aptvaros

Ir nuo širdies, ir nuo galvos.

Kvepėjo tulpių rausvos lūpos,

Kai prie savųjų jas glaudžiau.

Dangaus ženklais lietus lange užrašė:

Tikėk savim - ir bus kur kas lengviau.

* * *

Liepa vėl pila medaus aromatą,

Apsvaigusi bitėm ir saule.

Kiek čia bereikia, jog būtum laimingas -

Tik mylinčio, mylimo, savo -

Bristi per pievą baltų ramunėlių,

Viską pamiršus pasauly.

Jausti, jog vasarai baigiantis lietūs

Neužgesins sielų saulės.

* * *

Baltoji širdies radastėle,

Pražydus birželio kaitroj.

Tiek kartų baimingai ilgėjaus

Tos sielos žvaigždelės trapios.

Šaltąsias rasas nuo žiedelių

Nukrėsiu rytais, vakarais.

Pavasarį saule išpuošiu,

O žiemą - snieguolių šilkais.

Ir viską, o viską iškęsiu,

Kas bloga tau skirta dangaus.

Tave, mylimiausias žiedeli,

Vien grožis ir gėris tegaubs.

Tačiau juk žinau - bus kas lemta.

Gyventi pačiai tau juk reiks.

O aš takelius tavo bursiu

Motulės geraisiais kerais.

* * *

Dar prisnigę. Ir debesys raivos,

Lyg iš miego lokiai bebundą.

Ir šiaurys ant pusnies raitas dairos,

Jo atodūsiai - snaigių pūga.

Tad iš kur šitas nerimas šiltas?

Net krūtinėj suvirpa kažkas.

Tai širdis girdi skundą bervinkų,

Po sniegu jos užgėlė rankas.

Šildos delnus prie lūpų priglaudę,

Savo žaliojo burto dvelksmu.

Ir pavasariu sniegas pakvimpa,

Ir kaip lengva, širdy tiek vilčių.

* * *

Ak, radasta. Baltoji radasta.

Tavo dieviškas kvapas svaigina.

Ir krūtinėj tiek laimių užgimsta!

Bet lemtis -

Dilgėlynų delnais nutvilkina...

* * *

Nereikėjo per aštrias ražienas

Išvaryt gervelės iš namų.

Juk džiaugeis, kad taip ilgai viešėjo,

O dabar - suklupus mėnesienoj

Vieniša raudosi - apmaudu.

Nenorėjai sulaikyt gyvačių

Pykčio, atšiaurumo apžavų -

Nesuvaldomai puikybei pasipylus,

Krištolo upelį skaidrų tyrą

Užvertei suaižytu ledu...

* * *

Šermukšnėle, gražioji viešnele,

Man įpilk savo vyno raudono.

Dovanok, lyg tai sesei bedalei,

Rausvą laimę ant sutemų kelio.

Kad rasotas aušros spindulėlis

Mane laimintų rytą kiekvieną.

Kad norėčiau pasveikinti dieną

Ir kiekvieną sutiktą sielą.

* * *

Užrašysiu deimantais rasotą sodą,

Pienių pievą auksu atsispindinčiam danguj.

Ir miškų lietuviškų slaptingą godą,

Žemę, kvepiančią rugpjūtyje žvaigždėm.

Tik neliepki iškeliauti šitaip greitai -

Leisk čionai dar nors truputį paviešėt...

Juk be mano meilės švelniažiedei radastėlei

Per baisu pasauly vienai augti ir žydėt...

* * *

Vidunaktis šykštus, gruoblėta mėnesiena

Nė trupinėlio šilumos neduos.

Ir mes glūdėsime svetimuose pasauliuos -

Tokiuos šaltuos,

Tokiuos siaubingai svetimuos.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]