VIRŠELIS

Ž. DE LETŪRAS. LYRININKAS SU ŠUNIMI

Prancūzų dailininko Žoržo de Letūro (1593-1652) vardas meno istorijoje pasirodo tik XIX amžiuje. 1863 m. architektas Aleksandras Džoli rašė: "Aš neatmetu galimybės, kad kada nors kokioje nors apleistoje kaimo bažnyčioje kažkam nusišypsos laimė rasti Letūro paveikslą. Todėl lauksime". Tokiu laiminguoju po pusės amžiaus tapo vokiečių tyrinėtojas Germanas Vossas, kuriam pavyko įrodyti, kad rastų Nanto muziejaus saugykloje drobių "Apaštalo Petro išsižadėjimas" ir "Angelo pasireiškimas Šv. Petrui", taip pat paveikslo "Naujagimis" iš Renno autorius yra būtent Ž. de Letūras. Paskutinis didžiulis atradimas - 1993 metai, kai vienas Letūro kūrybos žinovas ir gerbėjas aukcione atkreipė dėmesį į pusvelčiui parduodamą nežinomo dailininko darbą "Jonas Krikštytojas dykumoje". Kūrinys buvo išimtas iš aukciono ir nupirktas Viksiur-Sei Letūro gimtojo miesto muziejaus už 11 milijonų frankų. Šiandien Letūro darbai puošia Prancūzijos (Albi, Bergo, Dirono, Epinalio, Grenoblio, Le-Mano, Nansi, Nanto, Orleano, Paryžiaus, Remiremono, Renn), Belgijos (Briuselio), Ispanijos (Madrido), Japonijos (Tokio), Vokietijos (Berlyno), JAV (Klivlendo, Detroito, Fort Borso, Mlibu, Niujorko, Norfelko, San-Francisko, Vašingtono), Švedijos (Stokholmo), Ukrainos (Lvovo), Jungtinės Karalystės (Londono) muziejų kolekcijas.

Su Ž. de Letūro paveikslais "Muzikantų muštynės", "Lyrininkas su skrybėle" žurnalo skaitytojai jau yra susipažinę. 1622-1625 metais šis dailininkas nutapė dar vieną drobę neregių tema "Lyrininkas su šunimi". Ir "Lyrininke su skrybėle", ir "Lyrininke su šunimi" muzikantas pavaizduotas natūralaus dydžio. Iš pirmo žvilgsnio keliaujančio muzikanto figūra neatrodo neįprasta. Tačiau įdėmiau pasižiūrėję galime pamatyti: kūnas šiek tiek atloštas atgal, kojos pastatytos gana plačiai - tai rodo pozos nestabilumą. Viskas tampa aišku, pažvelgus į personažo veidą. Muzikantas - neregys. Dailininkas įspūdingai nutapęs jo raukšlėtus skruostus ir kaktą su iššokusiomis venomis, pajuodusius kreivus dantis, baisias savo bedugnės tuštuma akiduobes. Neregys muzikantas pavaizduotas, kaip kartais sako menotyrininkai, "fone tuštumos, susidariusios po to, kai nugriuvo siena". Pirmame plane - akmenys, išmėtyti lyg ant žemės, lyg ant grindų. Vietas, kur lyg turėtų būti siena, sunku identifikuoti dėl neapibrėžtos erdvinės kompozicijos. Ryški, iš kairės ir viršaus krintanti šviesa kuria ypatingą paslaptingumo atmosferą - juo labiau kad šešėliai, krintantys nuo figūros, ne visai atitinka apšvietimo kryptį. Paveikslo koloritas tipiškai "lietuviškas" - jį sudaro daugybė rudų ir pilkų atspalvių, derančių su koralų ar prislopinta raudona, geltona ir balta spalvomis. Apie šį paveikslą menotyrininkai sako: dailininkas čia paprasčiausiai vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra, - be įspūdžio sustiprinimo. Mūsų manymu, ir muzikantas, ir šuo vedlys piešti iš natūros. Panašių neregių veidų rasime K. Biurkleno "Aklųjų psichologijoje". Skirtumas tik toks, kad šio laikotarpio aklieji ne itin patrauklios išvaizdos, - mat nematančias akis dažniausiai pridengia tamsiais akiniais. Beje, ankstesni ir dabartiniai menotyrininkai nepamiršta pažymėti: prie kojų gulintis šuo yra geriausiai pavaizduotas šuo to laiko Europos dailėje.

Šis 186 x 120 cm paveikslas yra saugomas Prancūzijoje, Bergo municipaliniame muziejuje.

Vytautas GUDONIS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]