LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vaclovas AREIMA
|
NESKUBĖK, MERGAITE
Tu svajoji apie laimę, Apie meilę gražią. Tais takeliais mintys eina Net neatsigręžę.
Taip keliauji dieną naktį. - Negali sustoti. Trokšti ten greičiau patekti, Viską sužinoti.
Tik atmink, kad ta kelionė Ir yra gražiausia, O svajonė iš svajonių Greitai apsiblausia.
SENA TIESA
Kur dingo ilgesys, Kuris taip smarkiai graužė? Jisai nebesugrįš, Nes laikas jį sudaužė.
Sudaužė ne tik jį, Bet ir jaunystę mano. Kai kas dar atminty Silpnai teberusena.
O buvo juk kvapai Ir spalvos tos malonios, Kada aukštyn kopei, Kada ėjai į žmones.
Tik gaila, kad tada Tu šito nežinojai. - Taip būna visada, Kada skubi rytojun.
NESKUBĖKIT
Ko taip skubate į priekį? - Juk tenai duobė juoda. Sakot, nieko jums nelieka. Nes taip buvo visada.
Bet jūs galite iš lėto Šliaužti prie savos duobės. - Paklausykite poeto. Jo eiliuotos išminties. -
Eidami dažniau sustokit, Skirkit meilei laiko daug. Nuobodu - šunim palokit. Ar kaip vilkas imkit staugt...
Pramogų yra visokių. Kad užmirštum, kur mirtis. Ašaras pakeitę juoku, Jai užtrenksite duris.
Jeigu ji vis vien dar belsis. Uždainuokit iš širdies Ir mirtis, kaip nusikaltus. Jūsų dar ilgai nelies...
JAUNYSTĖS ILGESYS
Atminty dar vis gyvena. Širdį slegia ilgesys. - Kur dingai, jaunyste mano. Kas man šitai pasakys?
Dar regiu, kaip ji nueina. Plaikstosi gelsvi plaukai. - Pasakykit kokią kainą Užmokėt reikės už tai.
Kad jinai atgal sugrįžtų. Pildytų džiaugsmu akis. - Ne merga ji, bet jaunystė. Kuri niekados negrįš.
Tad velniop tegu j i plaukia. Jaunas būsiu ir be jos. Kas kad nebe geltonplaukis. Juk esmė ne vien plaukuos...
NE MENININKUI
Manajam pasauly Kiti vėjai pučia Ir paukšteliai gieda Ten visai kitaip.
Daug kas nepritinka Įprastinei būčiai - Net ir žvaigždės žiba Ten visai ne taip.
Įprastinės spalvos Ne kaip tau atrodo, Nes manoj i žemė Kita iš esmės.
Nors užaugom mudu Ir po vienu stogu, Tačiau gaivą geriam Iš kitos versmės.
|