MŪSŲ SVEČIAI

Andrius VAINORAS

POPIETĖ SU DAINININKAIS IŠ UKRAINOS

Balandžio mėnesį Lietuvoje viešėjo "Saulėtųjų bardų karavanas". Tai keliaujantys dainininkai, daugiausia iš Rusijos, Ukrainos. Beje, jau yra ir lietuvių.

Koncertuoja šie žmonės įvairiose valstybėse ir, kaip patys sako, atlieka šviesias saulėtas dainas, t.y. neturi nieko bendra su prievartos, destrukcijos kultūra, kurios taip gausu nūdienos pasaulyje (daugiau apie šį sąjūdį galima sužinoti www.karavanlubvi.ru). Du iš šių metų "Bardų karavano" - broliai Michailas ir Valentinas Zolotuchinai - neregiai. Jie gyvena Luganske (Ukraina), Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir pasiliko kiek ilgiau nei "Karavano" branduolys. Gegužės pradžioje jie koncertavo Vilniaus akliesiems ir silpnaregiams Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Koncertas tikrai buvo nuotaikingas, palydėtas gausių ovacijų. Tiesa, jis, matyt, labiau patiko rusakalbiams klausytojams. Tik jau ne dėl to, kad broliai M. ir V. Zolotuchinai dainuoja rusiškai. Luganskas - Rytų Ukraina, Dombasas, kaip patys svečiai sakė, tai beveik tas pat kaip Rusija. Todėl ir jų dainose, intonacijose, ritmuose daugiau rusiško atvirumo, jausmo, stepių platumo nei vakarietiško racionalumo, santūrumo. Tačiau dėl skonio nesiginčijama...

Regėjimo broliai neteko kūdikystėje, baigė Slaviansko aklųjų mokyklą. Profesionaliai mokytis muzikos pradėjo nuo 16 metų. Penkerių metų baigė gitaros studijas muzikiniame koledže. Tada šešerių metų muzikos studijos Lugansko pedagoginiame universitete. Broliai toliau gilinosi į gitaros paslaptis, tapo profesionaliais gitaristais, tuo pat metu įsigijo ir gitaros pedagogo kvalifikaciją. M. ir V. Zolotuchinai jau yra tapę trijų tarptautinių ir daugelio regioninių konkursų ir festivalių laureatais. Šiais metais Luganske jie pelnė apdovanojimą "Zolotoj aist". Tai vienas prestižiškiausių Lugansko miesto apdovanojimų, įteikiamas žmonėms, nusipelniusiems miesto ir srities kultūrai.

Naudodamiesi proga, brolių M. ir V. Zolotuchinų paprašėme papasakoti apie aklųjų situaciją Ukrainoje. Iškart reikia pasakyti, kad ji nėra džiuginanti. Sugriuvus SSRS - sugriuvo ir senoji ekonominė sankloda, socialinė sistema. Gamyba, gamybinės įmonės, kaip ir kitose Rytų bloko šalyse, jau nebėra aklųjų gerovės ir skalsos šaltinis. Įmonės dirba dieną, dvi dienas per savaitę... Daugelis žmonių pasijuto "už borto". Tačiau visos šios permainos, anot brolių, keitė žmonių mąstymą - tai gerai. Daug neįgaliųjų ėmėsi verslo. Patys broliai M. ir V. Zolotuchinai irgi turi savo verslą: jie įkūrė įrašų studiją. "Užsidirbame įrašinėdami kitus muzikantus - dažniausiai savus, Lugansko srities. Patys sau esame darbdaviai, todėl patys sprendžiame, kaip, kiek ir kada dirbti."

Šiaip daugelis aklųjų gyvena iš invalidumo pensijos. Paskutiniu metu jaučiamas pagerėjimas socialinės apsaugos sistemoje: jeigu neįgalus žmogus neturi specialybės, sudaromos sąlygos išmokti amato, įsigyti profesiją. Patys broliai M. ir V. Zolotuchinai, be įrašų studijos, dar dirba Lugansko profesinės reabilitacijos centre. Tai centras, skirtas visiems neįgaliesiems, panašiai turbūt kaip mūsų Valakupių reabilitacijos centras. Neįgalūs žmonės mokomi medžio darbų, siūti drabužius ir avalynę, dirbti su kompiuteriu. Broliai M. ir V. Zolotuchinai irgi dirba su kompiuteriu.

Nors Ukrainoje veikia aklųjų organizacija, tačiau (bent jau Luganske) ji nėra centras, aplink kurį buriasi regėjimo negalią turintys žmonės. Negalima sakyti, kad aklieji vieni su kitais visiškai nebendrauja, tačiau tai daugiau asmeniniai kontaktai.

Popietė su broliais M. ir V. Zolotuchinais prabėgo nepastebimai. Tie, kurie į ją atėjo, akivaizdžiai įsitikino, kad talentų esama visur, kad jie gali atsirasti net nedideliame didelės valstybės provincijos mieste - pačiomis nepalankiausiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]