KAIP PELNOMĖS DUONĄ

BRIUSELIS - KODĖL NE?

Turbūt nėra dienos, kad per kurio nors Lietuvos televizijos kanalo transliuojamas žinias nebūtų paminėtas Briuselis, Briuselio valdininkai ar "Briuselio koridoriai". Ar galima tuose "Briuselio koridoriuose" sutikti neregių, ar yra jiems čia kas veikti? Pasirodo, galima, o tie, kas "Briuselio koridoriais" vaikščioja, dažniau priduria: "Ir ne taip jau mažai...."

Thierry Teulet ir Mirella Bonaut - prancūzai. Thierry nemato visiškai, Mirella - silpnaregė. Abu jie Briuselyje, Europos Sąjungos institucijose, daugiau kaip dešimt metų dirba vertėjais: verčia iš kelių pagrindinių Europos kalbų į gimtąją - prancūzų kalbą. Abu kovo pabaigoje kelioms dienoms buvo atskridę į Vilnių. Tai buvo privatus vizitas, draugų kelionė pas draugus, todėl ir visi susitikimai, pašnekesiai vyko nedideliame draugų ratelyje - tokiame, kuriame paprastai apie darbą kalbama mažiausiai. Vis dėlto Thierry ir Mirella sutiko apie savo darbą Briuselyje papasakoti plačiau. Taip ir išvydo dienos šviesą šis interviu: į daugelį klausimų atsakoma kartu, individualūs atsakymai pažymėti.

- Papasakokite šiek tiek apie save: ką veikėte iki Briuselio, kur mokėtės, kur dirbote?

- Studijavome anglų ir ispanų kalbas Prancūzijos pietuose, Tulūzos universitete. Paskui išvažiavome metams į Škotiją: dėstėme prancūzų kalbą ir literatūrą licėjuose. Grįžome į Prancūziją ir studijavome dar vienerius metus. 1987 m. išvažiavome į Angliją: ten dėstėme prancūzų kalbą Bradfordo universitete. Čia buvo vertėjų mokykla, joje ir pradėjome mokytis vertimo žodžiu. Tais metais iš Europos Parlamento buvo atvykęs žmogus, kuris mus mokė vertimo ir tuo pat metu ieškojo kandidatų, galinčių dirbti Europos Parlamente laisvai samdomais vertėjais. Tačiau mūsų "kalbų krepšelyje" tada buvo tik anglų ir ispanų kalbos. Europos Parlamento tai netenkino, nes reikėjo mokėti mažiausiai tris užsienio kalbas. Pradėjome mokytis italų kalbos. Mokėmės gyvendami Anglijoje, neturėdami nei knygų, nei kasečių. Prieš išvykdami tobulintis į Italiją, dar kurį laiką dirbome vertėjų mokykloje Ispanijoje. Tuo pat metu studentams dėstėme prancūzų kalbą ir patys tobulinome vertimo iš ispanų kalbos įgūdžius. 1990-aisiais metams išvykome į Triesto vertėjų mokyklą Italijoje, o 1992 m. pradėjome dirbti laisvai samdomais vertėjais Europos Komisijoje. Sėkmingai išlaikėme kvalifikacinius Jungtinės vertimo žodžiu tarnybos egzaminus (patys vertėjai trumpumo dėlei vartoja prancūziškų žodžių santrumpą SCIC. Toliau tekste ją vartosime ir mes). 1995 m. pradėjome versti iš portugalų kalbos. Vartojant profesinį vertėjų žargoną, "prisidėjome" dar vieną kalbą. Nuo 2001 m. mokomės estų kalbos. Ją "prisidėti" planuojame 2007 m. vasarį. Šiuo metu Tartu universitete mes lankome estų kalbos kursus. Tuo pat metu padedame vertimo katedros dėstytojams ir patys treniruojamės versti iš estų į prancūzų kalbą.

- Papasakokite apie savo darbą Briuselyje: ką ir kaip verčiate, žodžiu ar raštu?

- Pirmiausia keletą žodžių reikėtų pasakyti apie patį vertimą. Vertimas gali būti raštu arba žodžiu. Vertimas raštu - tai versti iš užsienio kalbos į gimtąją rašytinius tekstus. Vertimas žodžiu - versti tuo pat metu, kai žmogus kalba. Čia galimi du vertimo būdai : sinchroninis ir nuoseklus. Sinchroninis vertimas - verčiama tuo pat metu, kai oratorius kalba. Nuoseklus vertimas: pasižymima, ką oratorius kalba, ir tuomet, kai jis nutyla, išverčiama. Tačiau nereikia manyti, kad verčiama atskirais sakiniais ar net jų dalimis. Oratoriaus kalba gali trukti nuo kelių iki keliolikos minučių - vertėjas žymisi, kas sakoma, ir, kalbėtojui nutilus, išverčia. Yra dar betarpiškas vertimas, kada tiesiog padedama žmogui susišnekėti. Labiausiai yra paplitęs sinchroninis vertimas. Šis vertimo būdas sudaro apie 80 - 90 proc. mūsų darbo.

- Jūs esate sinchroniniai vertėjai: verčiate tuo pat metu, kai oratorius kalba?

- Taip. Tai sudaro didžiąją mūsų darbo dalį. Reikia klausyti, ką žmogus kalba, jį suprasti, analizuoti ir išversti į gimtąją savo kalbą. Visa tai turi būti daroma labai greitai, na, ir, suprantama, teisingai.

- Aklieji, besimokydami kalbų, paprastai susiduria su didelėmis problemomis: žodynai, gramatikos, literatūra užsienio kalba... Daugelio knygų brailio raštu paprasčiausiai trūksta, o tos, kurios yra, didelės, storos, nepatogu naudotis. Kaip jūs išmokote šitiek kalbų?

- Mes mokėmės be žodynų. Tiksliau, mums padėjo draugai. Jie ieškojo žodynuose žodžių už mus. Tačiau dabar galima naudotis elektroniniais žodynais. Jie paprastai būna įrašyti į kompaktines plokšteles (CD) arba galima žodynų rasti internete. Labai neblogas dalykas, galima daug ko rasti. Turime pasakyti, kad mūsų, neregių vertėjų, problema SCIC'e gerai žinoma. Prieš keletą metų buvo numatytas specialus biudžetas pirkti kompiuteriams, kalbos sintezatoriams (jie turi šešias kalbas), taip pat buvo galima nusipirkti už tuos pinigus brailio spausdintuvą, skenerį. Buvo įrengtos kelios neregiams skirtos kompiuterizuotos darbo vietos. Tuo norėta padėti visiems Briuselyje dirbantiems neregiams, tiek tarnautojams, tiek laisvai samdomiems vertėjams - kad jie galėtų prieiti prie tų pačių dokumentų kaip ir regintieji kolegos. Be to, mes dar turime nešiojamą kompiuterį. Jame yra programa JAWS, estų kalbos sintezatorius. Tiesa, kol kas turime tik demonstracinę jo versiją, bet vis tiek mums ji labai naudinga.

- Kaip kompiuteris padeda konkrečiai jūsų darbe?

- Kompiuteriu mes skaitome įvairius dokumentus, kuriuos naudojame būsimam savo darbui. Taip pat skaitome spaudą, naršome po internetą. Kompiuteriu mes galime užpildyti įvairius registracinius dokumentus, laiškus, siunčiamus administracijai. Galime pasižiūrėti darbotvarkę, kuri sudaroma savaitei į priekį. Kai kurie interneto tinklalapiai akliesiems vis dar sunkiai prieinami, bet ši problema yra žinoma ir informatikos specialistai bando ją išspręsti. Apskritai dabar jau galima naršyti beveik visuose ES ir jos institucijų tinklalapiuose. ES pasisako už lygias galimybes. Jeigu reikalaujama, kad nediskriminacijos, lygių galimybių principo laikytųsi privačios struktūros, tai ES institucijose jo turi būti laikomasi dar nuosekliau. Negalime kalbėti už visas ES struktūras, tačiau bent jau mūsų vertimų tarnyboje šio principo laikomasi. SCIC'e iš viso yra aštuoni ar devyni regėjimo negalią turintys vertėjai.

- Lyginant su reginčių kolegų skaičiumi, su bendru aklųjų užimtumu, daug tai ar mažai?

- Mūsų nuomone, tai visai neblogas skaičius. Nemanome, kad kokioje nors Prancūzijos įmonėje į darbą iškart būtų priimti aštuoni ar devyni aklieji ar silpnaregiai. Todėl ir sakome, kad mūsų tarnyba yra labai atvira. Ji priima žmones, galinčius atlikti vertėjo darbą. Reikia atitikti reikalavimus, išlaikyti egzaminus ir gali dirbti, nesvarbu, matai tu ar nematai.

- Na, o galimybės konkuruoti su reginčiaisiais? Visiškai suprantama, kad matantis žmogus tą patį darbą padarys jeigu ne geriau, tai bent greičiau - kur reikia, pats vienas nueis, ką reikia, susiras. Ir vargo mažiau su tokiu, ir problemų...

- Mūsų tarnyba atsižvelgia į fizines žmogaus galimybes. Kartais reikia vykti į komandiruotes, mes į jas stengiamės nevykti. Mes, pavyzdžiui, nelydime veterinarų į skerdyklas, inspektorių, tikrinančių laivus, ir pan. Kitaip sakant, nevykstame ten, kur gali būti pavojinga ar itin nepatogu. Tačiau paprastai atliekame tokį patį darbą kaip ir kiti kolegos: vykstame į užsienio šalis, į konferencijas. Čia mes galime dirbti lygiai taip pat gerai, kaip ir regintys vertėjai. Aišku, neregiams, ruošiantis įvairiems susirinkimams, tenka padirbėti daugiau. SCIC'o reikalavimai yra labai aukšti. Taigi visi - ir matantys, ir nematantys kolegos - dirbti turi daug, turi ruoštis susirinkimams, analizuoti medžiagą. Išskyrus tai, kad mūsų nesiunčia į pavojingas vietas, mums keliami tokie patys reikalavimai kaip ir regintiems kolegoms. Antra vertus, mūsų tarnyboje kolegos yra labai geranoriški, vieni kitiems padeda - tad visada galime sulaukti pagalbos.

- Lietuvoje dabar populiari masažuotojo, socialinio darbuotojo profesija. Sprendžiant iš jūsų pavyzdžio, Vakarų valstybėse turėtų būti populiarūs vertėjai?

- Apie kitas profesijas nelabai galime kalbėti, tačiau vertėjo profesija nematančiam žmogui tikrai prieinama. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jeigu nematai ir šiek tiek moki užsienio kalbą, jau gali būti vertėjas. Mokėti kalbą dar nepakanka. Kad būtum geras vertėjas, reikia sugebėti dirbti komandoje, padėti kolegoms, mokėti paprašyti pagalbos, kai tau jos reikia. Bet neregys ar silpnaregis, pasirinkęs šią profesiją, turi visas galimybes tobulėti. Savo vietą mes galime rasti, ypač padedant naujosioms technologijoms. Nedrįstume tvirtinti, kad vertėjo profesija Vakarų valstybėse labai populiari, bet akliesiems ji yra atvira.

- Skaičiuojama, kad rinkos ekonomikos sąlygomis dirba apie 15 - 20 proc. visų, galinčių dirbti, aklųjų ir silpnaregių. Ar galėtumėte šį teiginį patvirtinti arba paneigti?

- (Mirella) Nelabai žinome, kaip ten yra su tais procentais, bet šitoks teiginys panašus į tiesą. Norėdami turėti darbą, aklieji ir silpnaregiai privalo įdėti labai daug jėgų. Reikia, kad žmonės žinotų, ko nori, kad pasirinktų realius tikslus. Kitaip gali būti prastai. Daug yra žmonių, kurie, net baigę universitetus, vietos darbo rinkoje neranda. Bet gyvenimas nestovi vietoje, vyriausybės priima neįgaliems žmonėms palankius įstatymus. 2003-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais neįgaliųjų metais. Neįgalieji raginti ryžtingiau eiti į visuomenę, visuomenė - priimti neįgaliuosius.

- (Thierry) Nemažai keliauju vienas, todėl akivaizdžiai galiu įsitikinti teigiamomis permainomis: oro uostuose, geležinkelio stotyse išvystytos sistemos, leidžiančios nematančiam žmogui būti savarankiškam. Be to, keičiasi ir žmonių mentalitetas. Apie savo poreikius, sunkumus turi kalbėti patys aklieji ir silpnaregiai. Ne reikalauti, bet pasakyti: "Čia mes susiduriame su tam tikromis problemomis ir mums reikalinga reginčių žmonių pagalba." Regintys žmonės dažnai mums nori padėti, bet nežino, kaip tai reikėtų padaryti. Savo ruožtu mes juk irgi žmonėms mielai padėtume, jeigu žinotume, kaip tai galime padaryti.

- Ar pritaikytas Briuselis neįgaliųjų poreikiams?

- Geriausia Briuselyje yra patys briuseliečiai. Neregys - nesvarbu kur: parduotuvėje, pereidamas gatvę - gali pasiprašyti pagalbos ir visur ją tikrai gaus. Miesto struktūra neregiams pritaikyta visai neblogai, ypač kvartalas prie Europos Sąjungos institucijų. Kiti kvartalai pritaikyti mažiau. Čia galėtume daryti analogiją su bet kuriuo didesniu Europos miestu. Briuselyje itin neblogai aklųjų poreikiams pritaikytas metro. Tačiau svarbiausia, Briuselyje visada gali pasiprašyti pagalbos ir visada ją gausi.

- (Thierry) Papasakosiu vieną atsitikimą: kartą su baltąja lazdele laukiau galimybės pereiti gatvę. Pamatę mane, stovintį ant šaligatvio, sustojo du motociklais važiavę kelių policininkai. Vienas sustabdė eismą, kitas tuo metu mane pervedė per gatvę. Štai matote, šitame mieste su neregiais solidari net kelių policija...

- Mūsų pokalbis vyksta vėlų šeštadienio vakarą. Sekmadienį iš ryto išskrendate - į Briuselį?

- Ne, į Estiją. Toliau tobulinsime estų kalbos įgūdžius.

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]