VIRŠELIS

Ž. DE LETŪRAS. LYRININKAS SU SKRYBĖLE

Prancūzų dailininkas Žoržas de Letūras (1593-1652) yra unikalus reiškinys dailės istorijoje. Kelis šimtmečius šio dailininko kūryba buvo pamiršta, o dabar ji meno pasaulyje tampa tikru kultu. Varžydamiesi dėl teisės įsigyti šio autoriaus kūrinių, muziejai ir privatūs kolekcionieriai naudojasi ne tik juridinėmis gudrybėmis, advokatų paslaugomis, bet ir pinigais su daug nulių. Išlikusi darbų identifikavimo problema, nes yra mažai likę dokumentų, susijusių su dailininko gyvenimu, o svarbiausia, kad meistras itin retai pasirašydavo ant savo darbų. Ne vienas apsukrus ir ne be talento dailininkas pragyvenimui užsidirba kopijuodamas prancūzų meistro paveikslus. Kai kurios kopijos tokios vykusios, su nepriekaištinga paveikslų sendinimo technika, jog net patyrusiems ekspertams sunku jas atskirti nuo originalo. Taigi pirkėjams dažniau tenka pasikliauti intuicija nei specialistų patarimais. Tačiau su šio dailininko darbais kartais atsitinka taip, kad nepripažintas originalas parduodamas pusvelčiui, o kopija, laikoma originalu, įvertinama milijonais. Kas keleri metai vis aptinkamas paveikslas, kuris "priskiriamas" Letūrui, ir, jei šis darbas atitinka šio meistro stilistiką ir estetiką, meno pasaulyje skelbiama nauja sensacija. Taigi gali būti atrasti iki šiol dar nežinomi Letūro darbai.

1631-1636 metų laikotarpiu dailininkas nutapė paveikslą "Lyrininkas su skrybėle". Menotyrininkai pažymi, jog XVII amžiuje aklojo lyrininko tema buvo gana populiari tarp Lotaringijos dailininkų. Šį paveikslą dažnai vadino "Lyrininkas su muse" - būtent taip vadinasi nežinomo dailininko graviūra, įkvėpusi Letūrą sukurti šią drobę, o be to, menotyrininkai labai giria vykusiai pavaizduotą musę ant akmenų krūvos gulinčios skrybėlės. Neregys muzikantas sėdi sukryžiavęs kojas ir dainuoja pritardamas sau lyra. Paveiksle aklasis muzikantas - natūralaus dydžio. Šio paveikslo autorystė buvo priskiriama Rembrantui, Velaskesui, broliams Lenenams, Muriljo ir Surbaranui. Ir tik XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje menotyrininkų Germano Voso ir Pjero Landri bendromis pastangomis buvo įrodyta Letūro autorystė. 1900 metais Luji Gonzas, rašydamas apie šį darbą, pažymėjo, jog tai stiprus, jaudinantis ir kartu absoliučiai natūralus paveikslas.

Įdomu pastebėti, jog įvairių laikotarpių menotyrininkai daugiausia dėmesio skiria dailininko technikos, manieros ypatumams ar kokiai nors detalei - šiuo atveju musei, tačiau nė vienas nė iš tolo nebando atsakyti į klausimus, kodėl neregys groja gatvėje, ką liudija šio žmogaus veidas.

Ši 162x105 cm drobė yra saugoma Nanto dailės muziejuje, Prancūzijoje.

Vytautas GUDONIS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]