MENAS

Alvydas VALENTA

"JUODA SAULĖ" IR PASTANGOS JĄ SUPRASTI


Vieną 1979 metų pavasario vakarą netoli savo namų Niujorke buvo užpultas prancūzų kilmės dailininkas ir kino kūrėjas Hutuis de Montalimbertas. Susirėmimo metu vienas iš nusikaltėlių dailininkui tiesiai į akis papurškė dažų tirpiklio. Vyro klyksmas išgąsdino užpuolikus ir jie pabėgo. Užpultasis iškart pradėjo plautis akis vandeniu ir pajuto, kad regėjimas sparčiai silpnėja. Kitą rytą jis atsibudo, kaip pats sakosi, jau kitoje realybėje.

Šitaip prasideda šių metų "Kino pavasaryje" parodytas britų režisieriaus Gary Tarno dokumentinis filmas "Juoda saulė". Filmas apie aklą žmogų, iki 36 savo gyvenimo metų nė karto nesutikusį kito aklo žmogaus, nieko nežinojusį nei apie akluosius, nei apie jų pasaulį, vieną dieną į šį pasaulį įsviestą ir turėjusį jame gyventi. Tiesa, filme pats jo herojus net nepasirodo ir savo mintis dėsto iš "už kadro". Kai pradedi galvoti, gal tai irgi savotiška metafora: neregys nemato jį supančio pasaulio, atėjęs į filmą žiūrovas irgi gali kai ko nematyti. Bet tai jau interpretacija. Šiaip ar taip, visa juosta - apakusio žmogaus pasakojimas apie gyvenimą, jo potyriai, patirtys ar tiesiog mintys. Nepaisydamas visiems laikams prarasto regėjimo, H. Montalimbertas nusprendžia gyventi aktyvų visavertį gyvenimą: jis kuria filmus, piešia paveikslus, skambina pianinu, daug keliauja.

Toks būtų trumpas filmo turinys. Filmas rodytas Olandijoje, Anglijoje, Kanadoje, o per šių metų "Kino pavasarį" jį, kaip jau sakėme, galėjo išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Kovo 27 dieną "Kino pavasario" rengėjai sudarė galimybę "Juodą saulę" pamatyti ir Lietuvos akliesiems bei silpnaregiams. Žodį "pamatyti" vartojame sąmoningai, nes silpnaregiai iš tikrųjų dar gali matyti, o visiškai nematantys žmonės ne visada ir nebūtinai viską liečia ar čiupinėja, kai kada jie tiesiog mato arba žiūri, pavyzdžiui, kino ar televizijos filmą. Nė karto bent jau šių eilučių autoriui neteko girdėti, kad filmą kas nors iš neregių klausytų kaip kokią garsinę knygą... Kitas dalykas, kad akliesiems "pamatyti" filmą dažniausiai reikia padėti, t. y. jį komentuoti. Komentavimas - labai slidus dalykas: ką, kiek ir kaip komentuoti, apsiriboti pagrindiniais dalykais (pavyzdžiui, garsiai perskaityti ekrane rodomus titrus) ar gilintis ir į "smulkmenas" - veikėjų nuotaikas, aprangos ar peizažo, kuriame vyksta veiksmas, detales? Atsakymą, tinkantį visiems atvejams, vargu ar rasime. Vis dėlto Vakarų valstybėse garsinis filmų komentavimas jau pakankamai populiarus, todėl čia sukurtos ir tam tikros taisyklės ar gairės, kuriomis turėtų vadovautis žmogus, norintis aklajam suprantamai perteikti ne tik filmo turinį, bet ir jo idėją, režisieriaus sumanymą ir pan. Nesigilinsime į detales, bet, kaip jau sakėme, tokios taisyklės ar tiesiog rekomendacijos egzistuoja ir jas galima rasti internete. Kitas dalykas, kad žiūrint "Juodą saulę" to matymo nelabai reikėjo. Visas filmas, kaip jau sakėme, - vieno žmogaus monologas. O kadangi šis monologas vyko anglų kalba, tai svarbiausia, ko reikėjo iš komentatoriaus, perskaityti lietuviškus titrus. Po filmo kažkas vykusiai pajuokavo, kad visa H. Montalimberto kalba galėtų būti įrašyta į kompaktinę plokštelę tekstiniu formatu ir platinama tiek tarp neregių, tiek tarp reginčiųjų.

O dabar nuo "Juodos saulės" ir jos komentarų grįžkime prie tų, kurie šį filmą žiūrėjo. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tų "žiūrėjusių", švelniai kalbant, buvo labai jau nedaug: vienos rankos pirštų suskaičiuoti gal ir neužtektų, bet dviejų tai jau tikrai pakaktų. Suprantama, norint priežasčių visada galima rasti: filmo rengėjai tik prieš keletą dienų pranešė tikslų jo laiką, gal kai ko nepadarė ir organizatoriai (LASS atstovai), tačiau, galvojant apie ateitį, visų pirma, matyt, patys sau turėtume atsakyti į pagrindinį klausimą: reikia mums kino filmų ar galime apsieiti ir be jų? Jeigu reikia, ar su garsiniu komentaru, ar be jo? Jeigu į abu klausimus atsakysime teigiamai, tada turbūt ir patiems reikėtų rodyti daugiau aktyvumo, nes kitaip būsime tiesiog nesuprasti. Žinoma, negalima neįvertinti ir to, kad filmų rodymas akliesiems - Lietuvoje dar labai didelė naujovė. Kaip ir kiekvienai naujovei, taip ir šiai, kad ją priimtų žmonės, reikia laiko. Akliesiems "prisijaukinti" filmus galėtų padėti ir jų režisieriai ar festivalių organizatoriai, pavyzdžiui, kiekviename festivalyje bent vieną filmo peržiūrą reikėtų skirti specialiai žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Būtų galima iš anksto aptarti ir tai, koks filmas iš turimo repertuaro labiausiai tinkamas komentuoti, kokį galima daugmaž neblogai suprasti ir nematant, kas vyksta ekrane. Kad tokių filmų esama, pavyzdžių toli ieškoti nereikia: tai ir L. fon Triero "Dogvilis" ir "Rėjus". Na, o legendinis "Tadas Blinda", atrodo, pastatytas tiesiog pagal aklųjų užsakymą...

Tai tiek būtų apie filmus ir apie tuos, kurie juos žiūri. Tiesa, kitaip, nei esame iki šiol įpratę, bet žiūri.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]