NUOMONĖS

Adolfas VENCKEVIČIUS

KUO STEBISI AGNĖ


Kadaise, gal prieš kokius trisdešimt penkerius metus, didelis optimistas Antanas Grigutis apie Vilniaus Skroblų mikrorajoną yra maždaug šitaip kalbėjęs: "Puiki vieta gyventi. Juk čia bemaž miesto centras. Kur bepasisuksi, parduotuvės čia pat. Transporto taip pat, kokio nori. Ko daugiau ir reikia." Rodos, sakė teisybę, tik ta teisybė buvo kupino jėgų žmogaus, gerai besiorientuojančio, judraus, galinčio kur nori ir kada nori eiti ar važiuoti, įstengiančio apsitarnauti. Apie silpno žmogaus galimybes tada bemaž ir nebuvo galvojama. Taip jau atsitiko, kad Lietuvos aklųjų draugiją kūrė po Antrojo pasaulinio karo jauni žmonės, jauni aklieji. Jauni aklieji paskui per kelis dešimtmečius buvo Draugijos įmonių ir įstaigų vadovai. Tokių žmonių rankose buvo visa Draugijos veiklos taktika ir strategija. Ne, tai buvo kilnių siekių, išsilavinę žmonės. Tik bėda, kad jie viską matavo, apie viską sprendė pagal savo galimybes. Buvo ir tada Draugijoje visokių galimybių žmonių - senų, paliegusių, visokių ligų apsėstų, bet jie įtakos nedarė, nes buvo vos ne per jėgą į Draugiją atitempti, įdarbinti ir, galima sakyti, džiaugėsi tokia socialine pagalba. Visa kita - savarankiškumas, tiflotechnika, aplinkos pritaikymas - tiems akliesiems buvo antraeilis dalykas. Ne ką čia tepadėjo ir visokia reabilitacija - lėmė įpratimas. Ir tik maždaug prieš dešimtį metų, kas anksčiau, o kas vėliau, anie aklųjų gerovės kūrėjai pajuto, kas yra ne taip padaryta. Pajuto, kai pasunkėjo metų našta, kai visokios negalios apnaikino jėgas, sakykime, visokie artritai, sklerozės ir kitokios negandos, bet noras būti savarankiškam išliko. Dabar savarankiškumas įstrigo į tokiems žmonėms nepritaikytą aplinką. Bjauriausia, kad dabar ką nors pakeisti ar pataisyti sunku ir net neįmanoma, nes visuomenės gyvenimas pasikeitė. Teisybė, Skroblų mikrorajonas, kaip buvęs taip ir liko savo vietoje, liko menkai tepakitęs su visais savo kalnais ir pakalnėmis, laiptais ir laipteliais, primenančiais kad ir mažiausią negalią. Apie keleivinį visuomeninį transportą, važinėjantį Savanorių prospektu, Žemaitės ir Naugarduko gatvėmis nieko ypatingo pasakyti negalima, nebent kad važinėjasi rečiau ir taupiau. Vis dėlto yra čia vienas geras dalykas - tai žemi autobusai ir troleibusai. Tie autobusai ir troleibusai - dalykas tikrai labai geras, bet jie ir atveria didelę šio tranporto bėdą.

Agnė Skamarakaitė per "Žinių radiją" bėdojo, kad Vilniaus gatvėse nematyti žmonių su negalia. Ir kur juos matysi, ir pirmiausia turbūt dėl keleivinio transporto, nes viskas daryta ir menkai gero tepadaryta. Čia verta prisiminti ir savo patirtį.

Reikėjo sykį nuvažiuoti į stotį, bet neturėjau talonėlių. Nuėjome su žmona į kioską prie trylikto troleibuso žiedo, o paskui į Dailės stotelę. Atvažiavo troleibusas, ten 16 maršruto stotelė, lipu ir neįlipu. Kojos, artrito nusilpnintos, taip aukštai manęs neužkelia. Teko laukti kito. Į tą kitą įlipau, nes buvo žemasis. Gal būčiau ir į pirmąjį įlipęs, jei stotelėje paaukštintas šaligatvis būtų buvęs. Dabar reikėjo lipti tiesiai nuo gatvės. O kaip žmogui su ratukais tokioje stotelėje kad ir į žemą troleibusą įvažiuoti? Žemi troleibusai ir autobusai parodė, ką toliau reikia daryti. O reikia stotelėse šaligatvius padaryti lygius su transporto priemonių įėjimais. Tada iš tikrųjų nebeliks įlipimų, o tebus įėjimai ar įvažiavimai. Žmogus su ratukais galės įvažiuoti ir išvažiuoti, mamos su vežimėliais, taip pat visi kiti, su kokia negalia bebūtų, lengvai įeiti ir išeiti. Jei visiems šitiems suminėtiems bus gerai, tai bus gerai ir sveikiesiems. Dar reikia pridėti, jog vairuotojus būtina kultūros mokyti, reikėtų, kad nesustotų už kelių žingsnių nuo šaligatvio, ką dabar jie dažnai padaro. Juk dabar ir vairuotojai įlipimą į autobusą ar troleibusą pablogina. Nežinau, kiek pinigų toks patvarkymas pareikalautų, bet pastangų daug. Ir čia ne vienos organizacijos jėgoms, nors, rodos, kiek čia ko tereikia, tik geros valios. Valdininkija viską kitaip matuoja ir kitaip skaičiuoja. Gerai dar, kad stotelių sutvarkymas priklauso nuo vienos organizacijos, miesto savivaldybės, o ne nuo galybės kaip yra su kitomis negerovėmis, neleidžiančiomis neįgaliajam laisvai jaustis. Ten siekti gerovės daug sunkiau.

Einu pandusu pasieniu į "Maximą" Savanorių prospekte. Anksčiau ši parduotuvė "Medija" vadinosi, bet pavadinimas čia nesvarbus. Ji priklauso prie parduotuvių, į kurią plūsteli ir Skroblų mikrorajonas. Taigi saviškė. Reikėtų kalbėti, kaip čia akliesiems. Aišku, kad nekaip - ankšta, žmonių visada daug ir svarbiausia - savitarna. Girdėjau, kaip sykį viena akla moteris prie kasų šaukė: "Ar yra kas man padėtų apsipirkti?" Vadinasi, ir toks būdas kartais naudojamas. Žmogui su rateliais tai negresia, nes jau vidun patekęs įstengtų apsitarnauti, bet kaip jam vidun patekti? Neįsivaizduoju, kaip žmogus su rateliais užvažiavęs pasienio pandusu prie durų, apsisuks į vidų įvažiuoti, nenudardėjęs laiptais žemyn. Tiesa, iš kiemo, rodos, yra geras įvažiavimas, bet žmogui su negalia pridedamas papildomas vargas ieškoti kito įėjimo. Kaip čia viską sutvarkyti, patobulinti ir kad viena tokia vieta tebūtų. Kur kitos parduotuvės, teatrai, parodų salės, restoranai ir visokios įstaigos. Su kiekviena vis kita kalba, nors yra ir grupių, ypač pažvelgus į parduotuves.

Čia ne pro šalį paminėti "Saulutę" Naugarduko 84, priklausančią kaip ir Savanorių "Maxima" tai pačiai "Vilniaus prekybai". Reikia pasakyti, jog šią parduotuvę lanko bene daugiausiai aklųjų, aklųjų šeimų ir šiaip Skroblų mikrorajono gyventojų, nes yra gana patogioje vietoje. Aišku, tas patogumas sąlyginis, nes patogesnių nebeliko. Eiti į Savanorių prospektą gerokai toliau, be to, grįžtant reikia kopti į kalną, kas daugeliui ne pagal jėgas. Išeitį žmonės suranda. Dažniausia pavažiuoja troleibusu. Taip sutrumpina kelią ir išvengia kopimo. Ką padarysi, įdomus reljefas ne visada įdomus sveikatai.

Į "Saulutę" galima nueiti be kalnų pakalnių, laiptų laiptelių ir vis tiek vienam aklajam į ją patekti nepigu. Pereiti Naugarduko gatvę - ne problema, bet yra "Saulutės" kiemas bemaž kaip aikštė, pilna besisukinėjančių mašinų. Ne ką geriau ir su Smolensko gatvės įėjimu. Dažniausia čia aklieji sukinėjasi su palydovais, nes vienas atėjęs turėtum šaukti, kas pagelbės, kaip ana moteris "Maximoje". Gal įmanoma ir kaip nors kitaip susitvarkyti, bet aš kažin ar bemokėčiau. Nelinksmai jaučiasi ir su palydovu atėję - baisiai ankšta, dviese vos įmanoma. Ir čia elgiasi kas kaip: vieni aklieji pasilieka - neina į prekybos salę, kiti vis dėlto braunasi dviese, o yra ir tokių, kurie eina įsikibę į vežimėlį, traukiamą palydovo. Ir šiaip blogai, ir taip negerai. Ir niekaip negaliu suprasti nei savęs, nei kitų, kodėl nesusiorganizuojame ir nesikreipiame į "Vilniaus prekybą", kad šį tą pakeistų. Ar yra ką pakeisti? Turbūt yra. Pirmiausia, kad būtų laisviau, mažiau prigrūsta nereikalingų, nepaklausių prekių. O gal reiktų panaikinti savitarną, nors šis sumanymas iš fantastikos, bet ką gali žinoti. Bene geriausia būtų, kad pakeistų parduotuvės statusą - padarytų "Maximą." Visi supranta, kad tada daug kas pasikeistų - pasidarytų laisviau, padidėtų asortimentas ir atsirastų aptarnaujamų vietų. Apie žmonių su kita negalia aptarnavimą sunku kalbėti, nes visa parduotuvės aplinka nepritaikyta. Įdomu, ar Agnė Skamarakaitė yra kada užėjusi į apšnekėtą "Saulutę"? Turbūt ne! Be to, ji sakydama, kad žmonių su negalia mieste nematyti, tikriausiai turėjo galvoje ne akluosius, o tuos, kur su rateliais, nes jie labiausiai pastebimi, nors kas kam.

Šneka, esą vienas nestandartinio mąstymo veikėjas yra sakęs, jog pastatas Žemaitės g. 21, atrodytų gerai, jei ten mažiau vaikščiotų aklųjų. Gal čia ir buvo pajuokauta, galbūt, bet ir kas kaip atrodo - supratimas individualus. Man pavaikščiojus ir pasisukinėjus prie šio Žemaitės g. namo, ir pačiame name viskas gerai neatrodo - ypač aklųjų saugumo ir orientacijos požiūriu. Kaltų ieškoti nė neverta, nes pastatas buvo pritaikytas kitoms reikmėms ir ūkiškai panaudotas, o su nebaigta statyba visaip būna. Vis dėlto gero žodžio pasakyti architektui, projektavusiam šį ir dar kelis kitus pastatus akliesiems, nėra už ką, nes niekur nesistengta pastato akliesiems pritaikyti - net ir nenorėta. Dabar sunku suprasti, kodėl Aklųjų draugijos vadai užsakovai iš architekto to nepareikalavo. Neišmanė, nesuprato ar buvo tiems reikalams abejingi. Aišku, kad kažkokių priežasčių būta, kurias dabar įminti sunku tematant tik pasekmes. Žemaitės gatvės pastatas šiaip ar taip yra geroje vietoje, tik gaila, kad nebuvo įmanoma jo viso panaudoti aklųjų reikmėms. O štai Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras dėl kadaise pasirinktos netinkamos statybos vietos atsidūrė Skroblų mikrorajono užpečkyje, atitvertas nuo mikrorajono laiptais ir kitokiomis užtvaromis. Galima čia papriekaištauti, jog ten buvo ir kultūros namai, ir aklųjų biblioteka, ir nieko. Ir nieko, ir ne nieko... Ši vieta mikrorajono užkampis buvo visada, tik ten besilankanti publika buvo gerokai jaunesnė ir, be to, mananti, kad ką Draugija padarė, sukūrė ar pastatė, viskas yra gerai. Ir iš tikrųjų kas bebuvo pastatyta ar įkurta, buvo daug geriau negu iki tol. Dabar situacija visiškai kitokia, bet noras, kad būtų vis geriau ir geriau, tebėra. Nelengva bus "Vilkpėdės" vadovams padaryti šį užkampį patrauklų ir iš visų pusių prieinamą ne tik akliesiems, bet ir visos Vilkpėdės seniūnijos neįgaliesiems. Kad bus sunku, čia tik pasvarstymas, nes viskas priklauso nuo noro ir sugebėjimo. Reikia tik palinkėti, kad viskas būtų daroma atsižvelgiant į kiekvieno neįgaliojo, pensininko ar ligoto žmogaus galimybes, o tai nelengva. Ir čia ne koks nors išsigalvojimas, bet tą byloja visos žmonijos gyvenimo praktika ir patirtis.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]