JUBILIEJAI

Adolfas VENCKEVIČIUS

TEŠVIEČIA SAULĖ


LAD centro valdybos sekretorė S.I.Žukauskienė (1976 m.). LAB archyvo nuotr.Kalbamės su Irena Žukauskiene apie šį bei tą, apie prabėgusias dienas, metus, apie patį gyvenimą, kurio jau daug. Kovo mėnesį mūsų Irenai sukanka aštuonios dešimtys. Nei čia didžiuotis, nei čia ką, nors ir sakoma vienoje rusų dainoje: "Maji gada - majo bagatsvo", t.y. "Mano metai - mano turtas". Svarbiausias turbūt pats gyvenimas, gyvenimas nugyventas per tuos metus. Irena man sako: "Jūs visi užaugote mano akyse - mano akyse užaugo ir išsiplėtojo Lietuvos aklųjų draugija". Tie mes, tai Kauno aklųjų mokyklos mokiniai pokarinukai, ėję į gyvenimą, į Aklųjų draugiją, kurioje nuo 1949 metų dirbo Irena. Visi aklieji pradėję dirbti Aklųjų draugijos įstaigų vadovais ar kokiais nors darbuotojais tapo Irenos ir bendradarbiais, ir pavaldiniais, nes Irena dirbo Draugijos centro valdyboje tai šiokiu, tai tokiu vadovu. Bene ilgiausiai ji išbuvo centro valdybos prezidiumo sekretore. Jos balsas yra lėmęs daugelį Draugijos sprendimų. O jų juk buvo visokių, bet visi tik Draugijos interesams, jos labui. Tas "labas" ne visada buvo toks jau ir "labas", nes anekdotiška šneka kalbant tekdavo svyruoti kartu su partija. Prisimenu ir aš vieną tokį svyravimą, kuriame ir man pačiam teko dalyvauti, nes 1951- 1952 metais, galima sakyti, vienerius metus, dirbau Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos srities skyriaus valdybos pirmininku.

Sritys Lietuvoje buvo įsteigtos 1950 metais. Aklųjų draugijos vadovai čia pastebėjo dideles galimybes draugijos veiklai organizuoti visoje respublikoje. Tuoj pat buvo įsteigtos sričių skyrių valdybos ir paskirti pirmininkai. Draugijos veiklos kryptis buvo gera, bet 1953 metais sritys buvo panaikintos, panaikintos buvo ir draugijos sričių skyrių valdybos. O čia jau buvo klaida, nes po aštuonerių metų panašūs dariniai vėl buvo įkurti - tai tarprajoninės valdybos.

Panaikinus sritis visi draugijos uždaviniai, visa veikla atiteko pačiai centro valdybai, kuri tokią veiklą vykdyti nebuvo pajėgi, nes sričių įdirbis mažas tebuvo. Teisybė, buvo įkurtas Panevėžio kombinatas, nes Panevėžys priklausė Šiaulių sričiai ir kombinatas Švėkšnoje kaip Klaipėdos srities kombinatas, įmonė. Kad kiekviena sritis turėtų savo kombinatą, toks buvo sričių užmojis. Vis dėlto mažai tebuvo sukurta rajonų organizacijų, pirminių organizacijų - taip tada jas vadino. O ir sukurti jau vargu buvo įmanoma, nes tebebuvo pokario sumaišties metas.

Pirminių organizacijų steigimo ėmėsi pati centro valdyba. Nelengvas ir nelabai sėkmingas darbas tat buvo.

- Nuvažiavau į Skuodą. Prisirinko žemaičių. Kažką šneka, o aš nieko nesuprantu. Galvoju, kaip aš čia susišnekėsiu. Aš jų nesuprasiu, o ir jie manęs turbūt nesupras. Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja žadėjo ateiti, bet jos kaip nėra, taip nėra. Aš gi aukštaitė iš Panevėžio, tik 1946 metais į Vilnių persikėliau. Tuose kraštuose nebuvusi. Pagaliau ir vedėja atsirado. Susirinkimas įvyko, organizaciją įkūriau. O paskui bėda - daug kas nė cento neturi namo parvažiuoti. Aš pati tiek teturiu. Atlyginimas nedidukas ir tie keli rubliai komandiruotės pinigų. Krapštau, kiek galiu, ir dalinu. O sykį net dvidešimt kilometrų pėsčia ėjau. Žmonės sakė, kad gal kas nors kelyje paveš. Niekas nepavežė.

Oi, Irena, kaip aš šiuos dalykus gerai suprantu. Mat panašios patirties turiu. Ją įsigijau dirbdamas Šiaulių tarprajoninėje valdyboje, bet jau buvo kiti laikai ir įsteigtas pirmines organizacijas galėjome geriau prižiūrėti, globoti ir didesnės pagalbos žmonėms suteikti. Būtų įdomu truputį kitkas: kai atėjote dirbti į Aklųjų draugiją, kaip jums tie aklieji pasirodė?

- Aklųjų aš nebuvau mačiusi. Iš pradžių buvo nekaip, net nejauku, bet Antanas Jonynas buvo geras mokytojas. Jis nemėgo užuojautos, pats viską darė, ir aš pamažu pripratau. Prisimenu, lyg šiandien būtų buvę, mūsų su A. Jonynu kelionę į Kauną. Buvo komandiruotė. Aš Kauno nežinojau - nė karto nebuvus, o čia dar su aklu žmogumi. Išlipam iš traukinio ir pėsti į kombinatą - važiuoti nebuvo su kuo. Jonynas pasakoja kur eiti, kur sukti. Ir puikiausiai nuėjome. Aš negalėjau atsistebėti, kad aklas taip orientuojasi, taip moka kelią nupasakoti. Tokie dalykai keitė viską, keitė požiūrį į aklą žmogų. Ir aš taip pripratau, kad jokio skirtumo nebemačiau tarp aklojo ir reginčiojo. Tada aš dar Jonyno paklausiau, kaip jis taip gerai viską žino. Jis man atsakė, kad žingsnius skaičiuoja.

Čia, Irena, Antanas Jonynas smarkiai ir, sakyčiau, negailestingai pajuokavo. Sena pasaka: nesusivokiančiam žmogui paporinti iš tikrųjų nieko nepaaiškinant. Aklasis kur nors eidamas tiek užduočių turi, kad orientuotųsi, jog žingsnių skaičiavimas būtų nepakeliamo sunkumo našta, be to, visai nepadedanti. Įsivaizduokite, kad aklasis vaikšto daug ir įvairiais maršrutais, o kartais menkai žinomais. Ir kam tie suskaičiuoti žingsniai, kur juos laikyti? Dar vienos galvos reikėtų. A, kam čia apie tokius niekus, nors ir čia gyvenimas, o gal tik prietaras ar paradoksas. Sukime verčiau į LAD centro valdybą, į tuos 32 darbo metus, po kurių išėjote į pensiją, bet ir tada dar...

- Atėjo sykį Alfonsas Žvinklys, bedė pirštu ir sako: "Čia mano byla buvo. Kur ji dabar?" Sakau, kad jos čia nėra ir nebus. Dabar reikės pagal archyvinę tvarką bylų ieškoti. Iki tol jis turėjo šalia savo bylas pasimetęs, ateidavo, kai reikėjo, pavartydavo. Žvinklys centro valdybos planavimo skyriaus viršininku dirbo. Puikus žmogus buvo. Smetonos laikų karininkas buvęs.

Ir jis, rodos, šitame name gyveno. Jau senas namelis. Bene trečiasis gyvenamasis būstas LAD lėšomis pastatytas Vilniuje. Didžiausias, šimto butų. Prisimenu, kaip džiūgavom, kai jį statyti pradėjo.

- Šešiasdešimt aštuntaisiais čia įsikėlėme, - sako Petras, Irenos vyras, - tuoj keturiadešimt, kai čia gyvenam.

- Pirma sutvarkiau centro valdybos archyvą. Pradžią padarė archyvų darbuotojos. Aš iš jų ir išmokau. Paskui archyvus tvarkyti padėjau visoms LAD Vilniaus įstaigoms, aišku, ir kai jau nebedirbau. Įdomu, ar archyvai dar ir dabar tvarkingi? Įdomu, kur jie pasidėjo vienoms įstaigoms išnykstant, kitoms atsirandant.

Nemanau, kad jie kur pradingo: juk jie reikalingi, ypač žmonėms išeinantiems į pensiją, kai ieško stažo ar uždarbio. O ir šiaip istorija. Kur ir kada surasi ar pamatysi, kas ir kada dirbo. Mes dar prisimename, bet ir tai ne visus.

- Kur ten visus beprisiminsi. Kai kurie atmintin gerai įstrigę. Dirbo kadaise centro valdyboje Alfonsas Usonis. Paskui pas kurčiuosius išėjo, kurčiųjų amatų mokyklos direktoriumi tapo. Jo sūnus Brazausko dukterį vedė. Jie dabar nuosavą kliniką turi.

Še kad nori, per senus laikus ir buvusius LAD darbuotojus Aklųjų sąjunga į gimines su Algirdu Brazausku suėjo.

Mums šitaip bešnekučiuojant suskambo telefonas. Irena kažkokiai Vladai ėmė aiškinti šį tą apie rytojaus konferenciją: kada prasidės, kur bus, kokius dokumentus būtina turėti. Mat kalbėjomės kovo pirmą dieną. Aš težinojau vieną Vladą, Vladą Kajutienę - maniau, kad ji ir skambina. Pasirodo, kad ne. Skambino Vlada Rimšelienė. Aišku, ji ir mūsų pokalbį į šias dienas nukėlė.

- Nežinau, ar daug rytoj kas kalbės. Manau - reikėtų. Reikėtų, kad žmonės pakalbėtų. Dabar tiek kažkokių naujovių. Man labai gaila, kad Zelma Vaisiūnienė išėjo. Kaip viską gerai žinojo, taip gerai tvarkėsi. Siūlė jai pasilikti ir dirbti visuomeniškai, bet ji nesutiko. Koks čia darbas - ateiti pasėdėti per posėdį, pavadovauti vieną ar kelias valandas ir namo. Atsirado ir atsiras, kas sutiks, tik ne Zelma.

Ir aš organizacijos darbą ir pirmininko darbą suprantu kaip Zelma. Gal mes jau seni, bet tiesos yra ir mūsų pusėje. Ta tiesa - padėti aklajam gyventi. Lemtingiausias dalykas čia yra pragyvenimas, pensininko pragyvenimas. Net JAV, kur iki šiol pensininkams buvo rojus, ėmė kalbėti, jog gimusieji po Antrojo pasaulinio karo turės dirbti iki grabo lentos norėdami senatvėje normaliai gyventi. O kokia tada aklojo dalia? Ne, turbūt nereikia nieko dramatizuoti - pagyvensime, pamatysime. Juk paprastai visa kas nauja, ietimis sutinkama. Manyčiau, jog ir visuomeninio darbo supratimas dabar kitoks.

Irena politikuoti nemėgsta. Verčiau dirbti, kas reikia, kas privalu, kad rezultatas būtų matyti. Ir tų rezultatų yra daug: daugybė parašų visokiuose dokumentuose. Daug sutvarkytų archyvų ir kanceliarinio darbo išmokytų žmonių. O kiek dar kitų dalykų: suktasi šokio sūkury etnografiniame ansamblyje, balsuota už aklųjų organizacijos ar kurio nors aklojo reikalą. Ir dabar ji tyli ir varto ant kelių kažkokius popierius, o paskui skaito pasirašytą 50 metų jubiliejaus šventei kalbą. Įsidėmiu: "Pradėjau dirbti penkiolikos metų". Suskaičiuoju, jog pas akluosius Irena pradėjo dirbti dvidešimt trejų. Vadinasi, ji su aklaisiais jau 57 metus - visą amžinybę. Irena ir dabar tebedirba. Ji Vilniaus miesto ir rajono organizacijos tarybos narė. Mes tie, kurie Irenos pavadinti "užaugę jos akyse", linkime jubiliatei daug gražių ir malonių dienų ir metų, - žodžiu, tešviečia saulė!

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]