IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS |
Juozas VALENTUKEVIČIUS
|
KARALIAUČIAUS AKLŲJŲ INSTITUTO SUKAKTIS
Šiais metais sukanka 160 metų, kai buvo įsteigtas Karaliaučiaus aklųjų institutas. Kadangi ši mokymo įstaiga turėjo teigiamą įtaką Lietuvos akliesiems ir jų švietimui, tad ir verta šią sukaktį prisiminti. Keliais sakiniais priminsime šio instituto ištakas. XIX a. pradžioje Europą sukrėtė didžiuliai karai, kuriuos išprovokavo Napoleonas. Po karo liko daug invalidų, nemažai buvo ir karių, netekusių regėjimo. 1819 m. įsteigiama Rytų Prūsijos aklųjų įstaiga Karaliaučiuje. Ji rūpinasi apakusiais kariais, gyvenančiais Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Invalidai apgyvendinami bendrabutyje, mokomi amato ir ruošiami savarankiškam gyvenimui. Bėgant metams, paaiškėjus, kad neregius reikia mokyti ne tik amato, bet ir bendrojo lavinimo dalykų, pribrendo reikalas pradėti lavinti ir akluosius vaikus. 1846 metais aklojo muzikanto, fleitininko J. G. Friebės iniciatyva įsteigiamas Prūsijos provincijos susivienijimas akliesiems mokyti. Netrukus ši mokymo įstaiga pavadinama Karaliaučiaus aklųjų institutu. Steigimo dokumentuose buvo nuspręsta, kad čia mokysis Prūsijos ir Mažosios Lietuvos aklieji, nepaisant jų amžiaus, lyties ir religijos. Neregiai moksleiviai čia gaudavo pradinį išsilavinimą, buvo mokomi muzikos ir amato, kad vėliau galėtų bent kiek užsidirbti pragyvenimui. Bėgant metams institutas vis plėtėsi, daugėjo auklėtinių. 1868 m. šioje mokymo įstaigoje jau gyveno ir mokėsi 80 neregių. Daugėjo ir tokių neregių, kurie baigę šį institutą, negalėjo savarankiškai gyventi. 1893 metais prie Karaliaučiaus aklųjų instituto atidaroma prieglauda darbingo amžiaus akliesiems, negalintiems savarankiškai gyventi ir tvarkytis. Abi šios įstaigos glaudžiai bendradarbiavo ir buvo Rytų Prūsijos neregių ir silpnaregių globos ir ugdymo centras. Instituto auklėtiniai, pramokę amato, dirbo prieglaudos dirbtuvėse. 1909 metais pastatomos naujos Karaliaučiaus aklųjų instituto patalpos. Jose įrengta 130 vietų gyvenamasis bendrabutis, didžiulės dirbtuvės - 110 vietų vyrams ir 130 vietų moterims. Mokomajame korpuse 120 vietų skirta moksleiviams ir 150 vietų ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdyti. Šiame institute mokėsi kelios dešimtys aklųjų ir silpnaregių iš Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos. Karaliaučiaus aklųjų institute visą laiką buvo dėstoma tik vokiečių kalba, nors atvykę iš Lietuvos kalbėjo lietuviškai. Kiek baigė šią mokymo įstaigą, tikslių žinių neturime, tačiau žinoma, kad nemaža dalis jų likdavo veikiančioje prieglaudoje ir dirbdavo dirbtuvėse. Karaliaučiaus aklųjų institutas išugdė ir būsimų pedagogų, kilusių iš Lietuvos, kurie sėkmingai dirbo Rygos ir Kauno aklųjų institutuose. Paminėsime Kristupą Jankų, žymaus Mažosios Lietuvos spaudos ir visuomenės veikėjo Martyno Jankaus jauniausią sūnų. Tai jis buvo pirmasis neregys mokytojas, mokęs vokiečių kalbos ir amato akluosius Kauno aklųjų institute. Tiesa, jis mokytojavo neilgai - 1928 metais nuo rugpjūčio vidurio iki lapkričio 1 dienos. Iki šiol Lietuvos spaudoje pasitaikydavo netikslumas, kad pirmasis neregys mokytojas Kauno aklųjų institute buvo Pranas Daunys. 1944 metais sovietų armijai okupavus Prūsijos žemes Karaliaučiaus aklųjų instituto veikla nutrūko. Ši aklųjų mokymo įstaiga, veikusi daugiau kaip 100 metų, paliko ryškų pėdsaką Europos aklųjų švietimo istorijoje.
GYVENIMAN SUGRĮŽĘ
Prieš 40 metų tokiu pavadinimu pasirodė pirmoji pokario metais išleista knyga apie aklumą, akluosius ir Lietuvos aklųjų draugiją. Knygą sudarė ir paruošė spaudai rašytojas Antanas Jonynas, o ją išleido "Minties" leidykla Vilniuje 1966 metais. Ši knyga - tai pirmas neregių autorių kolektyvinis darbas Lietuvoje. Straipsnius ir apybraižas parašė Mykolas Poznanskas, Valentinas Vytautas Toločka, Antanas Jonynas, Antanas Baltramiejūnas, Juozas Marcinkus, Anatolijus Klepikas ir regintysis bendraautoris Pranas Buitvydas. Straipsnyje "Žvilgsnis į praeitį" pasakojama apie akluosius ir aklumą nuo seniausių laikų iki organizuoto ir sistemingo aklųjų švietimo Lietuvoje. Antanas Jonynas autobiografiniame pasakojime "Gyveniman sugrįžę" prisimena, kaip neteko regėjimo, apie mokslą Kauno aklųjų mokykloje, visuomeninę veiklą, Aklųjų draugijos kūrimą, jos pirmuosius žingsnius ir pasiekimus. Kituose straipsniuose pasakojama apie LAD veiklą, šios organizacijos stiprėjimą, naujų įmonių akliesiems kūrimą, gyvenamųjų namų statymą, sėkmingą aklųjų įdarbinimą ir organizacijos materialios bazės stiprėjimą. Nuoširdžiai rašoma apie LAD kultūrinę veiklą, plačiai paplitusią meno saviveiklą ir sportą. Meninėse apybraižose piešiami neregių ir jų šeimų portretai. Ši knyga buvo skirta plačiajai visuomenei susipažinti su neregiais ir jų organizacija. Jos tiražas buvo net 5 tūkstančiai egzempliorių. Žmonės, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šio leidinio atsiradimo, prisimena, kad tuo metu išleisti šią knygą buvo gana nelengva, reikėjo gauti įvariausių leidimų, o kai kas sako atvirai: jeigu ne rašytojo Antano Jonyno autoritetas, ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą. Aišku, ši knyga atspindi to meto sovietinę ideologiją, kai kurie istoriniai faktai neleistinai iškraipyti, kai kurie to meto vertinimai nepriimtini, tačiau ši knyga turi išliekamąją istorinę vertę, nes tikroviškai atspindi to meto vis stiprėjančią Lietuvos aklųjų draugijos veiklą, gamybinės bazės plėtrą ir vis didėjantį rūpinimąsi regėjimo invalidais bei jų buitimi, kultūra, poilsiu ir pan. Valstybinių institucijų pagalba akliesiems tada buvo minimali. Šios knygos vertę didina gausybė iliustracijų ir nuotraukų. Jų šioje knygoje daugiau kaip šimtas. Ši knyga - tai savotiškas fotoalbumas, mus nukeliantis į dvidešimtojo amžiaus septintąjį dešimtmetį. Šią knygą galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje ir jos filialuose. Norintys ją įsigyti - gali kreiptis į LAB tiflotyros skyrių - keliolika egzempliorių yra išsaugota.
MINĖTINOS SUKAKTYS
Kovo 4 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1936) Alfonsas Milieška, pedagogas, nuoširdus aklųjų pagalbininkas. Kovo 15 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1926) Irena Stanislava Žukauskienė, ilgametė LAD centro valdybos darbuotoja, visuomenininkė.
|