MUMS RAŠO

Renata KIEVINAITĖ

VALANDĖLĖ SU RAŠYTOJA VANDA JUKNAITE


Aš esu Renata Kievinaitė. Man 19 metų. Mokausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, 12 klasėje.

2006 metų sausio 19 dieną įvyko susitikimas su rašytoja Vanda Juknaite.

Tą dieną ji stebėjo dvi šeštos klasės pamokas, kurias vedė direktorė Angelė Daujotienė. Šioje klasėje yra daug mokinių, matančių labai silpnai, ir ne vienas jų lėčiau dirba. Mano manymu, kodėl rašytoja pasirinko šią klasę, pastebėsite vėliau, suvoksite iš rašytojos kalbos per susitikimą su vaikais.

Renginys vyko banketinėje valgyklos salytėje prie arbatos puodelio. Jame dalyvavo keli mokyklos mokytojai ir šeštų, dešimtų, vienuoliktų, dvyliktų klasių mokiniai.

Valandėlę pradėjo mokyklos direktorė. Ji pristatė rašytoją. Paminėjo, kad Vanda Juknaitė ne tik rašo, bet ir veda radijo laidas.

- Mes šiek tiek skirtingai matome gyvenimą, - taip savo kalbą pradėjo rašytoja.

Prieš 10 metų ji organizavo stovyklą, kurioje dalyvavo ir du buvę mokyklos mokiniai - Dovilė ir Tomas, ir dabartinis mūsų kūno kultūros mokytojas Linas Balsys. Rašytoja buvo stovyklos vadovė. Vanda Juknaitė papasakojo ir apie save, ir apie kūrybą, o paskui mokiniai klausinėjo jos. Jai ir dabar įdomu, kaip gyvename mes, kitokie nei kiti.

- Kodėl pradėjot rašyti?

- Prieš daug metų įvyko autokatastrofa. Tai buvo lyg pokalbis su savimi, neturėjau su kuo pasikalbėti.

- Jūs ir pagal profesiją - rašytoja?

- Vien iš rašymo ilgai neišsilaikysi, nes rašau mažai. Dėstau universitete literatūrą. Esu docentė - rašytoja.

- Viską kuriat iš galvos ar rašot iš patirties?

- Rašau iš galvos - juk ne viską galima atsiminti ar žinoti, bet daugiau iš patirties. Man labai įdomūs pasidarė vaikai. Dabar stengiuosi rašyti vaikams.

- Kaip atsirado romanas "Šermenys"? Kiek tiesos jame?

- Kai buvau vieniša, parašiau romaną "Šermenys".

Rašytoja pasakojo, kad dėl romano priekaištavo Balčiūnienės sūnus - atseit Vanda blogai daranti, kad rašanti apie jų gyvenimus, t. y. atskleidžianti kitų paslaptis. "Mirus Balčiūnienei, ši knyga buvo rasta moteriai po pagalve. Romane daug tiesos".

- Kaip atsirado "Stiklo šalis"?

- "Stiklo šalis" parašyta pauzėmis, kad skaitytojas tarsi lauktų, kas vyks toliau, - tai postmodernistinis kūrinys, parašytas iš patirties.

- Žodžiai ant romano "Šermenys" viršelio: " Rašydama šiuos tekstus, grūmiausi su tikrove. Dabar man atrodo, jog esu amžina. Ne mano kūryba, aš pati". Kodėl jūs taip manote?

- Nežinau. Manau, kad tai labiau asmeniška. Per tuos sunkumus buvo daug klasimų Dievui. Buvo daug sunkumų. Sunku pasakyti tai žodžiais, toks jausmas, kai pajunti kažką stipresnio už save. Man atrodo - žmogus turi nemirtingą sielą. Gyvenimas yra nesunaikinamas.

- Kiek jau išleidote knygų?

- Penkias, man nepatinka kūryba.

- Ar visi kūriniai yra postmodernistiniai? Jei ne, tai kokie?

- Tik "Stiklo šalis", kiti modernūs kūriniai.

- Kokius rašytojus labiausiai vertinate?

- Mokiausi iš visokių rašytojų. Mėgstu literatūrą.

Rašytoja mėgstamiausio rašytojo neturi, pamini, kad jai labiausiai patinka tik du autoriai: Akselis Miuntė ir Dž. Selindžeris. Pataria ir vaikams perskaityti.

- Jūs išaukštinate moterį, jos meilę vaikui. Kodėl pasirenkama tokia tema?

- Menininkui labai svarbu kalbėti apie tai, apie ką nekalba kiti. Kiti sako - moteris turi būti laisva. Moters įtampa ir jos gyvenimo kolizija yra kitur: ji kovoja viena už vaiko gyvybę, čia yra jos "aukštasis pilotažas", kuris nematomas. Be moters atjautos mūsų gyvenimas nepakeliamas.

- Kuris veikėjas jums pačiai labiausiai patinka "Šermenyse"? Kiek tiesos šiame romane?

- Česiukas. Jame - visa mano širdis. Rašiau apie savo kaimą. Sapnavau: "O kada rašysi apie Česių?" - klausia kaimynas.

- Kiek dar žadate parašyti kūrinių?

- Kiek Dievas leis...

- Kas dabar ant kūrybinio stalo?

- Novelė, panaši į "Stiklo šalį".

- Kas paskatino daryti tai, ką darot, neįsižeiskit, rinkti vaikus iš šiukšlynų, organizuoti stovyklas?

- Nepagydomai sirgo mano sūnus. 1991 metais aukojo žmonės pinigus, kad bent galėtume sužinoti, kas jam yra. Natūralus noras atsilyginti tiems žmonėms. Jei gali duoti - tai laimė. Aš džiaugiuosi, kad atsirado studentų, norinčių padėti. Man buvo nesvarbu, ką dirbti. Tas sunkumas - man ne sunkumas. Man nekyla klausimų: "Kas man iš to? Kas atlygins? Ką veiksim?" Vaikai daug ko mane išmokė. Kai nėra vilties, atsiranda daug situacijų, kai labai sunku. Aš darau tik tai, ką galiu, ir neįsivaizduoju, kad galiu daug.

Man patiko ši valandėlė su Vanda Juknaite, gaila, kad ji truko taip neilgai.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]