LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Alvydas VALENTA
|
Pranašė
Kiekviena moteris yra pranašė, kiekviena pranašė yra moteris, kiekviena moteris turi stebuklingą galią pasipūtėlišką vyro išdidumą paleisti pelenais, o jį patį apkerėti, paversti akmeniu, be tikslo klaidžiojančiu šešėliu arba niektauza poetu, visos vyrų giminės juokdariu, arba ir tuo, ir anuo vienu metu. Esti akimirkų, kada pats prieš savo valią tampi atviras ir sužeidžiamas, ir vienintelis priešais stovinčios moters žodis gali pasmerkti arba išteisinti, virsti išsigelbėjimu arba prakeikimu, ir tada ji tampa pranaše, ateitį reginčia Kasandra, bet ji tyli, laukia ir tyli, ir pagaliau jos ištartas trumpas "ne" tampa iškalbingesnis nei užtaisomų šautuvų žvangėjimas.
Dangus yra tuščias
Ketvirtą valandą po pietų saulė ūmai sustoja ir laikas liaujasi tekėjęs, dangus tampa nuožmus ir svetimas lyg užsirūstinusio Babilonijos dievo ugninis domenas, lyg sumeluota pranašystė ar stiklinė Apvaizdos akis, dangus yra tuščias, visai kaip vaikystėje skaitytose knygose apie tolimas Pietų jūras ir jomis plaukiantį vienišą laivą, kaip Senojo Įstatymo neišsipildymas. Ganau savo ožką už miesto, žvalgausi į kelią ir laukiu, kada ateis žadėtoji karalaitė, skambiai nusijuokusi pabučiuos, o aš jai pašnibždėsiu didelę didelę lyg prinokusi saulė paslaptį, bet karalaitė vėluoja - krykštauja su svečiais savo soduose ir nesiskubina, laikas sustoja, saulė sustingsta ir nejuda, dangus yra ugninis ir tuščias - be vakaro ir pasakų pilimis virstančių debesų, dangus yra tuščias, keliu nuo miesto niekas neateina, kelias irgi yra tuščias kaip žadėtas ir sumeluotas ženklas.
Mano miestelis
Saulėlydžio valandą jis tampa stačiai nepakeliamas, per dieną prikaitusios gatvės žioruoja pragaro krosnių karščiu, aptingęs ir pavargęs, lyg nupenėtas žąsinas, stiklinėmis langų akimis liūdnai žvelgia į tolumas, kur debesys ir vėjas, kur laisvi ir nenugalėti į dangų kyla miškai, mano miesteliui seniai jie negraso jokiais netikėtumais, todėl siauraakiai mongolų kareiviai gali netrikdomi miegoti savo kareivinėse šitaip saugodami taikių miestelėnų ramybę, iš tranzistorių sklinda plastmasinė muzika ir prie kioskų sustoję vyrai geria neišgeriamus savo bokalus, čia visi viską žino, kiek kas uždirba ir kiek pavagia, arba visai nieko neuždirba ir visai nieko nepavagia, ir todėl nieko neturi... Čia seniai niekas nesikeičia, tik saulėlydžio valandą pragaro krosnių karščiu žioruoja prikaitusios jo gatvės, tiktai stiklinės langų akys melancholiškai žvelgia į tolumas vos girdimai šnibždėdamos: "Bėk bėk! piktasis burtininkas užbūrė šitą miestą ir jis miega šimto metų miegu, mes liekame už tave, liekame įkaitėmis, kad išeitum ir įvykdytum didįjį nusikaltimą - nusikaltimą gyventi!"
Apie meilę iš knygų
Trečioje ar ketvirtoje klasėje perskaičiau istoriją apie Tristaną ir Izoldą: pilys, dvikovos, kelionės, stipri lyg pati mirtis draugystė ir meilė... Daugelį sykių įdomiau nei apie karą ir partizanus. Šeštoje klasėje perskaitytas Main Ridas, istorijos apie Meksikos įlankos piratus, Puškinas ir Lermontovas mano supratimą apie meilę dar labiau praplėtė ir pagilino: meilė turėjo ateiti kaip dovana, kaip didžioji kompensacija.... Main Ridą pakeitė Remarkas ir Hemingvėjus, Puškiną su Lermontovu - gergždžiantis Vysockio balsas, o įsitikinimo, kad viskas, kas gražiausia, dar tik laukia, nepakeitė niekas. Mina buvo padėta, laikrodžio mechanizmas paleistas, beliko laukti sprogimo - galima neabejoti, jis tikrai įvyko!
Piroga
Duokite išprotėjusiam poetui pirogą, tegu plaukia, tegu nešdinasi pas savo laukinius, pas primityvias tautas, vis tiek nieko gera! Jis vis dar rašo apie laukinius, tebekliedi penktoje klasėje perskaitytomis knygomis ir ieško žadėtosios moters. Duokite poetui pirogą, pripučiamą valtį, gelbėjimosi liemenę, iš plastikinių butelių pastatytą plaustą, laukiniai jam padainuos apie ryklius, jūros bangas, šlamančias palmes ir kantriai pakrantėje laukiančias moteris. Sugebėjo nusigraibyti poezijos putas, tegu statosi dabar iš jų plaustą, kraunasi savo paauglišką lektūrą ir plaukia!
|