SUKAKTYS

TRISDEŠIMT PENKERI - AR BUS IR SEPTYNIASDEŠIMT?

Praėjusių metų spalio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos aklųjų choras "Vilnius" kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko J. Haidno "Metų laikus". Koncertas buvo skirtas "Baltosios lazdelės" dienai, bet ne tik jai. Šiuo koncertu kolektyvas paminėjo savo veiklos trisdešimtpenkmetį.

Apie choro istoriją, jo nuveiktus darbus "Mūsų žodyje" rašyta ne kartą, todėl nesikartosime. Domino kitkas - kolektyvo ateitis. Šia tema kalbasi "Mūsų žodžio" žurnalistas Alvydas Valenta ir "Vilniaus" choro direktorius Vladas Bagdonas.

- Sulaukėte trisdešimt penkerių, ar manote sulaukti ir septyniasdešimties?

- Klausimas nelengvas. Atsakyčiau taip: jeigu choras gyvavo iki šiol, jei nesugriuvome didžiausių politinių, ir ypač ekonominių, permainų laikotarpiu, matyt, gyvensime ir toliau. Neslėpsiu, laikotarpis nuo 1992 iki 1997 metų tikrai buvo sunkus. Finansavimas neaiškus, konkurencinė kova didelė, niekas nežiūri, matai tu ar nematai: esi profesionalas - duok produktą! 1997 m. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kad choras "Vilnius" yra finansuojamas iš Lietuvos invalidų reikalų tarybai skiriamų valstybės biudžeto lėšų. Gyventi pasidarė šiek tiek lengviau, bet tik šiek tiek. Galėjome dirbti, pagalvoti apie ateitį. Antra vertus, pinigų užteko tik minimaliems atlyginimams. Vyriausybė parėmė - įsigijome autobusą, pradėjome jį nuomoti kitiems, vėl truputį lengviau. 2001 m., pradėjus vadovauti prof. Povilui Gyliui, kolektyvas tapo brandesnis, pakilo ir pasitikėjimas savimi, ir mūsų autoritetas. Daug koncertuojame ir patys vieni, ir su įvairiais simfoniniais orkestrais. Štai, pavyzdžiui, 2005 m. tik spalį atlikome tris stambius kūrinius: J. Haidno "Metų laikus", L. Cherubini "Requiem", A. Mocarto "Requiem". Ką reiškia chorui per vieną mėnesį atlikti tris tokius sudėtingus kūrinius - prieš 15 ar 20 metų nuo šitokio krūvio tikriausiai dainininkus būtų ištikęs šokas. O dabar nieko: choristai dirba labai intensyviai, choro koncertai brandūs, svarūs, atsakingi. Laikas verčia viską daryti maksimaliai, kiek leidžia jėgos ir gebėjimai. Džiaugiuosi, kad mūsų pastangos neliko nepastebėtos ir neįvertintos. Mano supratimu, Vyriausybės, atskirų ministerijų požiūris į mūsų kolektyvą yra geranoriškas. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad esame skriaudžiami. Štai 2005 metais pastatėme Tomo Kutavičiaus operą "Gyvatės akys" - Vyriausybė skyrė lėšų, kad ją galėtų pamatyti žmonės visoje Lietuvoje. Gruodį turėjome keturis spektaklius Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Spektakliai buvo nemokami, į juos kvietėme neįgalius žmones. Paprastai būna taip: pirmiausia spektaklį ar šiaip kokią programą pamato sveikieji, kai jiems atsibosta, parodome neįgaliesiems. Norėjome šią "tradiciją" sulaužyti.

- Visa tai labai gražu, bet apie ateitį, sutikite, pasako nedaug...

- Viena silpniausių mūsų vietų - choro finansavimas per įvairias programas. Programos - labai nestabilus dalykas: vienais metais galime gauti pinigų, kitais - negauti. Jokių ateities planų, jokio veiklos numatymo trejiems ar penkeriems metams. Neturėdami pastovaus finansavimo, negalime daryti tarptautinių sutarčių, ieškoti partnerių. Jeigu mūsų kolektyvas turėtų valstybinio choro statusą, būtų fiksuotas mokos fondas ūkinėms, organizacinėms išlaidoms, daugelis minėtų problemų atkristų. Tada programas rašytume kūrybinei, koncertinei veiklai. Turėtume finansinį stabilumą, galėtume rengti ilgalaikius projektus. Kad esame verti valstybinio choro statuso, įrodėme savo darbais. "Vilnius", kaip valstybinis choras, galėtų veikti arba prie Kultūros, arba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. SADM pradeda veikti Neįgaliųjų departamentas. "Vilnius" galėtų veikti prie šio departamento. Tada šiame kolektyve galbūt galėtų dirbti ne tik regėjimo, bet ir kitokias negalias turintys artistai. Žinoma, tai tik prielaidos, pamąstymai, tačiau be jų irgi negalima apsieiti.

Choras, ypač pastaraisiais metais, kuria tam tikrą muzikinę aplinką, savas tradicijas. Atliekame daug lietuvių autorių kūrinių, rengiame specialias temines programas. Jau tapo tradicija koncertas spalio 15-ąją - Baltosios lazdelės dieną. Tampa tradicija Kongreso rūmuose rengti koncertus paskutinę metų dieną. Neringoje mūsų choras pradėjo rengti festivalį "Vox akademia". Turime ketinimų, kad festivalis taps tarptautinis. Turi savo festivalį, kvieti kolektyvus - didelė tikimybė, kad pakvies ir tave. Blogiau, kai neturi į kur pakviesti, tada niekas nekvies ir tavęs. Turime svajonę padainuoti Briuselyje europarlamentarams. Mes likome bene vienintelis toks aklųjų kolektyvas Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Žinoma, kategoriškai šito tvirtinti negaliu, bet nieko neteko girdėti nei apie kažkada egzistavusius baltarusių, nei apie armėnų ar bulgarų profesionalius aklųjų chorus. Mums tai didelė atsakomybė, tačiau, antra vertus, esame unikalus reiškinys ir Lietuvos, ir visos Europos kultūriniame gyvenime - turime tai mokėti išnaudoti.

- Kiek pamenu, chore visada buvo aštri kartų kaitos problema. Kaip yra dabar - ar turite pamainą?

- "Vilnius" gyvuoja jau trisdešimt penkerius metus. Yra artistų, kolektyve dainuojančių nuo pirmųjų jo dienų. Kaip ten bebūtų, amžius visus įveikia, todėl vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių - ieškoti muzikai gabių jaunų žmonių, juos "užkrėsti" artisto profesija. Paieškos nėra lengvos, bet kasmet po keletą randame. Štai tik per praėjusius pusantrų metų įdarbinome penkis jaunus artistus. Manau, kad tai jau neblogai. Tačiau čia susiduriame ne tik su žmogaus gebėjimu ar negebėjimu dirbti choro artistu - iškyla didžiulės socialinės kliūtys. Gerai, jeigu žmogus vilnietis, jeigu turi kur gyventi. O jeigu gyvena provincijoje? Per pirmuosius ar net antruosius darbo metus jis gauna tik minimalų atlyginimą, iš kurio turi ir pragyventi, ir nuomotis gyvenamąjį plotą. O čia dar ima ir paaiškėja, kad nematančiam žmogui to ploto niekas nenori nuomoti - na, ir sukis tada, kaip išmanai!

Socialines, ypač būsto, problemas reikia spręsti nedelsiant, tai aktualu ne vien Lietuvos aklųjų chorui "Vilnius". Antra vertus, viena Aklųjų ir silpnaregių sąjunga šitų problemų tikrai neišspręs. Nesakau, kad neįgaliesiems reikėtų kokių nors ypatingų išimčių, tačiau socialinės sąlygos turi būti sudaromos. Sveikas žmogus gali susirasti darbą gyvendamas ir sostinėje, ir provincijoje. Neįgaliam žmogui, gyvenančiam provincijoje, dažnai susirasti darbą nebūna jokių galimybių. Pagaliau ir valstybė neturi tiek lėšų, kad neįgaliesiems specialias darbo vietas kurtų kiekviename nedideliame miestelyje.

- Kažkada sklandė kalbos įkurti socialinius butus senajame Lietuvos aklųjų bibliotekos pastate Skroblų g. 29. Kiek šios kalbos turi pagrindo?

- Tai jau ne kalbos. Vyksta konkretūs darbai. Tiesa, jie užsitęsė, reikia juridiškai pakeisti patalpų paskirtį, gal dar kažkokie biurokratiniai nesklandumai, šiais reikalais rūpinasi LASS, todėl visko detaliai nežinau. Tačiau vienas ar keli socialiniai butai tame pastate netrukus turėtų būti įrengti. Klausimas, ar šito pakaks? Žinau, kad kurtieji iš valstybės yra gavę lėšų socialiniams butams įsigyti, galbūt šiuo keliu turėtų eiti ir LASS?

- Prieš metus kitus daug kalbėjome apie jaunimo muzikinį ugdymą: konstatavome, kad situacija nėra labai gera, ieškojome priežasčių, galimybių, kaip ją pagerinti. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė?

- Kaip jau sakiau, jaunimo, nors nelengvai, bet randame, vadinasi, ir reikalai nėra tokie blogi. Antra vertus, jauni žmonės, ateinantys į chorą, nėra gerai paruošti. Dvejus trejus metus jie turi dirbti stažuotojais, padėti daug pastangų, kad taptų tikrais choro artistais. Nėra tikslingo, kryptingo moksleivių profesinio rengimo. Visų vaikų nepadarysime muzikantais, bet turinčius gerą klausą, balsą, reikėtų nuo vaikystės rengti profesionaliai scenai. Pastebiu dar vieną, mums, akliesiems, nenaudingą ar net žalingą tendenciją: kur nors rajone muzikos mokytojas nematantį vaiką pamoko muzikos abėcėlės ir publikai pateikia kaip vunderkindą: "Žiūrėkite, nemato, o dainuoja, groja!" Lyg čia būtų kas nors stebuklinga. Kauno aklųjų mokykloje mes visi nematėme arba matėme silpnai - daugelis ir dainavome, ir grojome. Visa tai sakau nenorėdamas sumenkinti muzikos mokytojų darbo, o linkėdamas išvengti paviršutiniškumo, pigaus efekto. Grįžtant prie Lietuvos aklųjų choro "Vilnius", manau, kad prielaidos jam gyvuoti yra, taigi galime tikėtis, kad sulauksime ir kitų, garbingesnių, jo sukakčių.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]