PROJEKTAI

Aurimas PAPEČKYS

ČEKAI DĖKOJA UŽ MAINŲ PROJEKTĄ IGNALINOJE

Šių metų liepos 21-24 dienomis Prahoje buvo ruošiamasi "Jaunimo mainų" projektui. Dalyvavo būsimi komandų lyderiai bei lydintys žmonės iš 5 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Italijos ir Portugalijos. Lietuviams ši išvyka buvo kaip padėka už mainų projektą Ignalinoje.

Renginyje dalyvavo po du atstovus iš kiekvienos šalies. Šiame etape, nors laiko buvo nedaug, buvo pristatyta vieta, kur bus antras mainų projekto etapas. Taigi jau antros dienos rytą teko palikti Prahą ir važiuoti pasižiūrėti miesto, kur bus vykdomas projektas. Atstumas nedidelis, tad kelionė neprailgo. Buvome supažindinti ne tik su aplinka, bet ir su gyvenimo sąlygomis. Miestelyje turėjom progos aplankyti ir vietinę aklųjų organizaciją - "Aklųjų tiflocentrą". Buvome supažindinti su projekto finansavimu.

Susipažinome ir su kitų šalių atstovais. Žmonės buvo tikrai draugiški ir noriai bendraujantys. Pasidalijome savo patirtimi apie projektą, diskutavome, kaip įvairiose šalyse sprendžiami integracijos klausimai, buvo kalbama ir apie įsidarbinimo galimybes. Kalbėjome ir apie aklųjų bei silpnaregių organizacijas, jų veiklą ir darbą.

Gyvenimas Prahoje

Rengdamiesi projektui gyvenome Prahoje, Technikos universiteto bendrabutyje. Sąlygos buvo išties geros. Kiekviename kambaryje gyvenom po du žmones.

Į bendrabutį grįždavome tik permiegoti, nes daugiausia laiko praleisdovome diskutuodami ar kaip turistai vaikštinėdami po Prahą. O pažiūrėti Prahoje išties yra ką: tai senamiestis, pagrindinė Prahos aikštė, Čarlio tiltas ir daugelis kitų įžymių vietų, kurios sutraukia gausybę turistų. Mes buvome ne išimtis.

Buvome pilyje, kur stovi įspūdinga baroko stiliaus bažnyčia, kur iš viršaus matosi visa Praha, o Prahos aikštėje stebėjome - beje, ten prieš dienos 12 valandą susirenka minios - Prahos laikrodį, iš kurio būtent dvyliktą pasirodo ir pradeda suktis šventųjų statulėlės. Minios žmonių susirenka ne tik prie šio garsaus laikrodžio, bet ir prie senamiestyje esančios bronzinės šuns skulptūros, kuri nuo žmonių nuolatinio čiupinėjimo taip nublizginta, kad atrodo kaip auksinė. O paliesti šunį knieti: mat tikima - jis neša laimę.

Teko ragauti ir čekų nacionalinių valgių. Kad bendrabutyje praleidome mažai laiko, liudija ir tai, jog pietus ir vakarienę valgydavome Prahos restoranuose. Valgiu buvo patenkinti visi. Labiausiai sužavėjo čekų patiekalas iš troškintos mėsos, prie kurio vietoj bulvių duodama piene išmirkyto batono bei troškintų daržovių. Apskritai lietuviams čekų virtuvė neįprasta. O kaip bus įprasta, jei valgai lašinius su svogūnu ir juoda duona, o Čekijoje juodos duonos, kaip ir daugelyje Europos šalių, nerasi.

Čekų parduotuvėse gali rasti visko. Kainos beveik tokios kaip Lietuvoje, kartais netgi mažesnės. Čekija - alaus šalis, taigi alus čia nebrangus. Jei kalbėsime apie bilietų kainas, tai jos išties prieinamos: pavyzdžiui, bilietas į Prahą autobusu be jokių nuolaidų į vieną pusę - 160 Lt vienam žmogui.

Tiek apie Prahą ir pasiruošimą mainų projektui. O rudenį, rugsėjį, - pats projektas nedideliame Čekijos miestelyje.

Usti nad Labem

Rugsėjo 2 - 11 dienomis kalnų apsuptame Čekijos miestelyje, maždaug 150 kilometrų nuo Prahos Usti nad Labem, trumpiau pačių čekų vadinamame Usti, vyko Jaunimo mainų projektas. Projekte dalyvavo jau minėtos komandos iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Italijos ir Portugalijos. Džiugu pažymėti tai, kad prie šių penkių šalių prisijungė ir patys čekai, tačiau ne kaip organizatoriai, o kaip dalyviai. Susirinko didelis būrys žmonių: projekte dalyvavo 42 dalyviai iki 28 metų amžiaus. Kiekviena komanda buvo sudaryta iš 7 dalyvių, iš kurių - 2 regintys, nes komandą turėjo sudaryti lyderis, du regintieji kaip lydintieji ir keturi dalyviai. Didelis būrys žmonių, dalijimasis visapuse patirtimi, diskusijos, darbas grupėse ir buvo šio projekto pagrindiniai tikslai.

Kadangi projektas truko 9 dienas, visi dalyviai spėjo ne tik vienas prie kito priprasti, bet ir užmegzti ilgalaikes pažintis. Lietuviai geriausiai sutarė su italais ir portugalais. Aišku, bendravo ir su kitų šalių atstovais.

Keletas įdomybių

Projekto programa buvo įdomi: aplankėme daugelį žymių miestelio vietų, Strekovo pilį. Teko irkluoti. Didžioji projekto dalis praėjo diskutuojant grupėse. Įdomiausios dalys buvo aklųjų šaudymas ir kasvakariniai kiekvienos šalies prisistatymai. Įdomu buvo ir tai, jog aplankėme zoologijos sodą. Apie tai čia ir norėčiau papasakoti.

To miestelio vietinė aklųjų ir silpnaregių organizacija turi specialiai akliesiems pritaikytą šaudymo įrangą. Nemanykite, kad aklieji šaudo iš tikrų šovinių - čia viskas paremta kompiuterine įranga. Pasiėmęs šautuvą, priekyje matai didelį ekraną. Judindamas šautuvą pagal garsą gali orientuotis, kiek esi nutolęs nuo taikinio, artėjant šautuvui prie taikinio, garsas stiprėja. Kai esi visai netoli, gali šauti ir už tai gauni taškų. Ši įdomybė pritraukė ir daug reginčių žmonių.

Šalių prisistatymai buvo antra ir įdomiausia projekto dalis. Tai buvo lyg ir "labanakt" prieš miegą. Kiekvieną vakarą vis kita komanda turėdavo parengti tam tikrą programą apie savo šalį. Labiausiai įstrigo Portugalijos renginys - gal dėl to, kad ši šalis tokia tolima. Jie parodė savo žemėlapį, kuris buvo pritaikytas ir akliesiems, parodė, kurioje Portugalijos vietoje kiekvienas komandos narys gyvena, davė paragauti tradicinių saldumynų bei kitų patiekalų. Na, o kaipgi prisistatė lietuviai?

Lietuvos prisistatymas - nenorėčiau girtis - buvo tikrai vienas iš įdomesnių. Kadangi prisistatymai vykdavo salėje, tai mes kiekvieną ateinantį pasitikdavome su duona ir druska. Po to - keletas klausimų, tai rimtų, tai su humoru: na, pavyzdžiui, kokia mūsų religija? Atsakymų buvo daug, bet teisingas toks: pirma religija - krikščionių, o antroji - krepšinis. Toliau - gerai žinomas žaidimas "šiaudų batai". Įdomiausiai buvo, kai kitus mokėme kalbėti lietuviškai: dieną paruošėme ir išdalijome lapus, kad komandos galėtų šio to pramokti. Parinkome tokių frazių, kurių gali prireikti atvažiavus paviešėti į Lietuvą: pavyzdžiui, "norėčiau cepelinų, šaltibarščių ir giros". Žinoma, vaišinome ir mūsų tradiciniais valgiais: sūriais, saldainiais ir net lašiniais su juoda duona.

Dar viena įdomybė - aplankėme zoologijos sodą. Na, kuo gi zoologijos sodas galėtų būti ypatingas? Rodytųsi, niekuo, bet... Zoologijos sodas labai didelis - apie 50 hektarų, taigi pasivaikčioti iš tiesų yra kur. Šiame sode ypatinga tai, kad nuolat reikia lipti į kalną. Tai truputį varginantis pasivaikčiojimas, tačiau šis pasivaikčiojimas patiko ne tik regintiesiems, bet ir akliesiems - mat čia galima rasti įrėmintų kailių pavyzdžių, taigi tuos kailių pavyzdžius galima liesti. Keletą žvėrių netgi teko pačiupinėti. Čiupinėjome ir maitinome zebrus.

Gyvenimas - jau šiek tiek kitoks

Miestelyje gyvenome kolegijos bendrabutyje. Sąlygos buvo neblogos - nereikėjo toli vaikščioti į diskusijas, na, ir orientacijos problemų nebuvo per daug.

Valgėme netoliese esančioje valgykloje. Nenorėčiau kritikuoti, tačiau maistas, palyginti su Praha, buvo tikrai prastas. Jau minėtą čekų patiekalą valgėme gal kokius 8 kartus per tas dienas. Gal ir nieko būtų buvę, bet porcijos mažos. Nekalbu apie prabangą, bet buvo atvejų, kai ir gėrimą po valgio reikėjo pirktis patiems. Kai taip maitina, tai ir tavo paties pinigai greitai baigiasi. Mes, lietuviai, visgi esame labai svetingi.

Už galimybę dalyvauti šiame projekte dėkingi Lietuvos aklųjų inovacininkų sąjungai (LAISA). Tikimės: ateityje bus gerinamas tarptautinis jaunimo bendradarbiavimas.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]