SKAIČIAI, SKAIČIAI...

Ramunė ŽARŽOJUTĖ

AKLIEJI NENORI DIRBTI?


Šių metų pavasarį LASS centro tarybos siūlymu buvo atlikta nedirbančių LASS narių iki 40 metų apklausa visose Lietuvos apskrityse (ją atliko VšĮ "LASS centro taryba" specialistė Irena Matulienė, padedama LASS apskričių organizacijų pirmininkų). Jos rezultatai tik patvirtino tai, kas jau seniai buvo žinoma: nedirba tik tie, kurie negali arba nenori dirbti.

Anketoje, išskyrus demografinius duomenis, buvo užduodami tokie klausimai: kokie papildomi fiziniai/psichiniai sutrikimai riboja įsidarbinimą, ar norite įsigyti vidurinį išsilavinimą, ar norite dirbti, kur ir kokį darbą, dėl kokių priežasčių nedirbate, ar norite įsigyti profesiją, prieinamą akliesiems, ar norite mokytis LASUC profesinio ugdymo skyriuje, ar pageidaujate gauti reabilitacines paslaugas, kuo užsiimate dabar? Nuspręsta, kad apklausoje dalyvaus žmonės iki 40 metų, nes jie turi geriausias įsidarbinimo perspektyvas, ir juos potencialiai įdarbinti lengviausia.

Apklausti 334 žmonės (jie maždaug tolygiai pasiskirstę po visas 5 LASS regionines organizacijas). Apklausoje dalyvavo 119 žmonių, turinčių I neįgalumo grupę, 166 - II gr., ir 49 - III gr. Panašu, kad sunkiausia įsidarbinti I ir II grupės žmonėms. Daugiausia apklaustųjų (68,3 proc.) buvo vyresni nei trisdešimt vienerių metų.

Tarp apklaustųjų buvo 164 vyrai ir 170 moterų. Analizuojant rezultatus, paaiškėjo, kad vyrams, gyvenantiems miestuose, miesteliuose ar kaimuose, įsidarbinti lengviau nei moterims. Tik didmiesčiuose nedirbančių vyrų daugiau nei moterų. Matyt, tai galima paaiškinti tuo, kad kaimuose ir miesteliuose yra daugiau ūkio darbų, kuriuos gali dirbti vyrai, nors ir neturėdami jokio išsilavinimo. Be to, moterys dažnai tvarko namų ūkį, prižiūri vaikus ar ligotus šeimos narius.

Apie išsilavinimą užsiminta neatsitiktinai: net 5,4 proc. apklaustųjų neturi jokio išsilavinimo, net 40,4 proc. - tik pagrindinį, 3,9 proc. - aukštąjį. Paradoksalu, kad XXI amžiuje žmonių su aukštuoju išsilavinimu yra mažiau nei žmonių apskritai be jokio išsilavinimo.

Dažniausiai papildomi sutrikimai būdingi I ar II grupės žmonėms. Ir nenuostabu, kad I gr. žmonės dažniausiai teigia nedirbantys dėl sveikatos, o II ir III gr. asmenys sakosi, kad neranda darbo. Proto/psichikos negalią turėjo 15,6 proc. visų apklaustųjų, diabetu sirgo 10,8 proc., kitiems buvo būdingos kitokios ligos ar sutrikimai. 59,3 proc. visų apklaustųjų neturi kitų nusiskundimų, išskyrus regėjimo negalią, ir yra potencialūs darbo rinkos dalyviai.

Nors papildomų sutrikimų turėjo 136 apklausti žmonės, teigiančių, kad negali dirbti dėl sveikatos, yra tik 96, arba 70,6 proc. nuo papildomų sutrikimų turinčių žmonių skaičiaus. Tai gana džiuginantis rezultatas - jis rodo, kad vis dar neprarandame vilties. Užsienyje jau seniai manoma, kad beveik nėra žmogaus, kuris negalėtų dirbti, - svarbu tik atrasti jam tinkamą darbą ir išmokyti jį atlikti.

Diagrama: 'Dėl kokių priežasčių nedirba'Žmonių klausta, dėl kokių priežasčių jie nedirba. Atsakymai pasiskirstė taip: daugiausia - 32 proc. apklaustųjų - sakosi nerandantys darbo, 28,7 proc. negali dirbti dėl sutrikusios sveikatos, 10,8 proc. moterų nedirba, nes augina vaikus, 8,7 proc. kaip pagrindinę nedarbo priežastį nurodė sutrikusį regėjimą.

Kai kuriuos iš šių teiginių galima suprasti tik kaip nenorą dirbti - pavyzdžiui, panašu, kad dirbti nenori tie, kurie teigia, kad dirbti negali dėl sutrikusio regėjimo (tie, kurie nori, ir blogai regėdami susiranda darbą), taip pat tie, kurie sako, kad gaunamų pajamų užtenka pragyventi (dirbant jų būtų dar daugiau, bet, matyt, dirbti tingi, o gal žmonės tiesiog nemato prasmės stengtis, jei ir taip gerai?), ir tie, kurie nenori keisti gyvenamosios vietos. Žmonės, kurie iš tiesų nori dirbti, siekdami savo tikslo apeina ir įveikia daug didesnes kliūtis.

Atliekant apklausą, kilo įtarimas, kad kai kurie žmonės slepia savo pajamų šaltinį: kai kurie iš jų užsiima smulkiais laikinais darbeliais, apie kuriuos vengia prasitarti apklausėjams. Suprantama, jei pajamos juos tenkina, - jie ir nenorės dirbti.

Dalis žmonių, kurie negali dirbti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, fizinės sveikatos) į tolesnius klausimus apie darbą neatsakinėjo. Taigi visi kiti rezultatai yra atsakymai tų žmonių, kurie gali dirbti.

Diagrama: 'Ar norite dirbti'Į atvirą klausimą "Ar norite įsidarbinti ir dirbti?" neigiamai atsakė beveik 20 proc. apklaustųjų, teigiamai - apie 80 proc.

Didžioji dalis tų, kurie neranda darbo (žinoma, ne visi), nenori dirbti to, kas jiems siūloma, kadangi dažniausiai būna mažas atlyginimas. Jie pamiršta įvertinti faktą, kad net sveiki žmonės, neturėdami išsilavinimo ir patirties, labai retai kada gauna didelius pinigus už lengvas pareigas. Menkai mokamas darbas, nors ir sunkus, būtų šioks toks startas ir galimybė įgyti būtinos patirties, darbo įgūdžių, išbandyti save ir tik tada siekti kažko daugiau.

Menką motyvaciją įsidarbinti rodo ir dar vienas rezultatas: paklausti, ar norėtų įsigyti vidurinį išsilavinimą, net 34 proc. žmonių atsakė "ne", ir tik 15 proc. - "taip".

Į klausimą "ar norėtumėte įsigyti profesiją, prieinamą akliesiems?" net 52,5 proc. atsakė "ne", 36,1 proc. - "taip". Gal akliesiems ir silpnaregiams tinkamos profesijos (pavyzdžiui, masažuotojo, baldų apmušėjo, namų ūkio pagalbininkės ir kt.) jaunų žmonių nedomina?

Kaip žinome, šiais laikais išsilavinimas yra bene pati svarbiausia sąlyga, jei norima rasti bent kokį nors darbą. Daugiausia nenorinčių įsigyti vidurinį išsilavinimą gyvena kaime (beveik 46 proc.), likę tolygiai pasiskirstę miestuose, miesteliuose ir didmiesčiuose. Taip pat kaime gyvena apie trečdalis tų, kurie nenori dirbti. Matyt, toks rezultatas taip pat dėsningas: jei nenori dirbti, tai ir išsilavinimas nereikalingas. Tokius atsakymus galėjo nulemti žmonių nusivylimas ir apatija. Pripratus prie kasdienės ramios įvykių tėkmės labai sunku, o ir nesinori kažką keisti. O gal kai kurie iš kaimo žmonių ūkininkauja, tik to nepaminėjo atsakydami į klausimus?

Arti 40 proc. apklaustųjų norėtų dirbti LASS sistemoje, beveik 7 proc. - integruotai. Klausta, kokį darbą žmonės norėtų dirbti. Paaiškėjo, kad 21 žmogus norėtų būti darbininku, 15 vis dar nori namudinio darbo, po 2 norėtų tapti masažuotojais ar dirbti socialinį darbą. 16 imtųsi bet kokio prieinamo darbo, o 11 nežino, ką norėtų dirbti. Kiti apklaustieji arba visai nenori jokio darbo, arba renkasi kitas mažiau populiarias profesijas (pavyzdžiui, programuotojo, vadybininko ar pan.).

Paskutinis užduotas klausimas buvo apie pagrindinį užsiėmimą dabar. Daugiausia - apie 40 proc. - atsakė, kad užsiima namų ūkio darbais, 12 proc. - laikinais darbais, 5 proc. mokosi, beveik 20 proc. nieko neveikia. Likę nurodė kitokias užimtumo formas - pvz., dirba laikinus darbus, sportuoja, skaito ar pan.

59,3 proc. visų apklaustųjų yra potencialūs darbo rinkos dalyviai. Tačiau kad jie galėtų įsidarbinti ir užsiimti jiems tinkama veikla, trukdo daugybė kliūčių, kurios atsiranda dėl jų pačių, ne dėl aplinkos: tai išsilavinimo ir motyvacijos (tiek dirbti, tiek mokytis) stoka, abejingumas reabilitacinėms paslaugoms, kurias galėtų teikti LASUC stacionaras (brailio rašto mokymas, kompiuterinis raštingumas, orientacija, mobilumas, buitiniai įgūdžiai), nenoras įgyti akliesiems prieinamą profesiją... Daugumos jų lūkesčiai siejasi su didesnėmis pensijomis ar pašalpomis, lengvatomis, kurias turėtų suteikti valstybė, ir namudiniu darbu, kuriam, deja, šiuo metu nėra galimybių.

Todėl šią situaciją labai sunku pakeisti iš esmės: jei žmogus pats nenorės dirbti, nei įstatymai, nei LASS politika čia nieko nepadės. LASS socialiniai darbuotojai gali tik kalbėtis su žmogumi, skatinti jį imtis vienokios ar kitokios iniciatyvos. Bet ar jie bus išgirsti? Kas žino.

Visus apklausos rezultatus rasite čia.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]