NAUJOS KNYGOS

Žiedūnė ZAVECKIENĖ

"AKLUMAS ĮVAIRIOSE KULTŪROSE"

Knygą tokiu pavadinimu suradau Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Tai 2003 metų pabaigoje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos surengtos tarptautinės konferencijos apie aklumo problemas ir jų sprendimą įvairiuose kraštuose ir Lietuvoje pranešimų medžiaga. Knygą spaudai parengė ir redagavo aklas lituanistas ir žurnalistas, poetas Alvydas Valenta. Kokybiškų nuotraukų pateikė Vytautas Gendvilas. Viršelio autorius - Sergejus Mechas. Rinkinį 2004 metais išleido UAB "Brailio spauda". Knygos apipavidalinimas ir turinys atkreipė mano dėmesį. Kadangi su leidinyje paskelbta medžiaga susipažinau detaliai, tai norėčiau su ja supažindinti ir tuos, kurie šios knygos dar neskaitė.

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Čekijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Turkijos ir Lietuvos. Jie pranešimuose ir diskusijose apibūdino aklųjų ir apskritai neįgaliųjų padėtį jų šalyse, dažniausiai žvelgdami į problemą per istorijos ir dabarties prizmę. Gal seniausius istorinius faktus fiksuoja pranešėjas iš Turkijos Emin Demirči. Jis kalba apie akluosius islame, Vidurio Rytuose ir Osmanų imperijoje. Islamo kultūroje neįgaliųjų reikalai buvo sudėtingiausi. Pranešime parodyta, kaip jie kito. Čia išryškintas požiūris į akluosius ir jų pačių socialinė padėtis, švietimas. E. Demirči pranešime medžiaga siekia seniausius Mahometo, VII amžiaus laikus, kai islamas laikėsi nuostatos: aklumas - Dievo valia. Šioje kultūroje aklųjų švietimas dažniausiai apsiribojo religiniu mokymu. Jis tęsdavosi dešimtis metų. Kai kurie aklieji mintinai išmokdavo visą Korano tekstą ir mintinai jį skaitydavo, eidami per žmones. Jie garsėjo kaip religijos žinovai. Pranešime minima daug aklųjų, žinomų istorijoje. Įdomios čia buvo elgetavimo taisyklės, nes tokią "privilegiją" turėjo dažniausiai tik neįgalūs žmonės.

Manyčiau, kad geriausios neįgaliųjų švietimo ir jų socialinės gerovės tradicijos - Prancūzijoje. Apie tai kalba Zina Weygand pranešime "Nuo labdaros iki pilietiškumo: kurčnebyliai ir aklieji ankstyvojoje moderniojoje Prancūzijoje". Jau Prancūzų revoliucijos išvakarėse čia buvo sukurta aklųjų švietimo sistema. Paryžiuje 1785 m. V. Hajuji pradėjo mokyti aklus vaikus. Suaktyvėjo neįgaliųjų, ypač iš neturtingų šeimų, lavinimas. Prancūzija - tai šalis, viena iš pirmųjų įteisinusi ir praktiškai organizavusi aklųjų švietimą Europoje. Ja pasekė Vokietija, Danija, Olandija, Švedija, Rusija ir kiek vėliau JAV. Šios sistemos nesugriovė ir revoliucija, suradusi galimybių įtvirtinti laisvės, lygybės ir brolybės idėjas ir neįgaliųjų požiūriu.

Apie aklųjų ir silpnaregių pasiekimus Jungtinėje Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės darbo rinkoje kalbėjo Europos aklųjų sąjungos žmogaus ir socialinių teisių komisijos pirmininkas Tony Aston. Iš pranešimo, kurio pagrindą sudaro Karališkojo nacionalinio instituto 1000 įvairaus amžiaus su sutrikusiu regėjimu žmonių gyvenimo ir poreikių tyrimas, matyti ir šios srities problemos. Iš bendro tirtųjų skaičiaus tik 234 žmonės atitiko kriterijus, pagal kuriuos asmenys registruojami kaip aklieji arba silpnaregiai. Tik 27 proc. tų žmonių dirbo. Taigi pagal tokią padėtį nedarbas šalyje sudarytų 73 proc. Tai labai daug. Tačiau beveik 60 proc. apklaustųjų norėtų turėti darbą. Daug jų manė, kad jų niekas nepriims į darbą, kiti bijojo sunkumų, dar kiti abejojo, kad nesugebės įvaldyti naujų procesų ir pan. 27 proc. aklųjų bijojo netekti valstybės pašalpų. Reikia manyti, kad ten pašalpos užtenka pragyventi. Nors apie tai pranešime nekalbama. Iš pranešimo atrodo, kad specialios aklųjų įdarbinimo sistemos šalyje nėra, nes žmonės dirba labai įvairius, kartais sunkiai įsivaizduojamus visai apakusiems darbus, pavyzdžiui: valytojas, slaugė, vaikų apsaugos administratorius, arklių prižiūrėtojas, kėlimo įrangos operatorius, kirpėjas, elektrikas, kelio darbininkas, staklininkas ir pan. Viena vertus, tai rodo aklųjų galimybes, kita vertus, kad, dirbdami tokius darbus, dėl neįgalumo jie rizikuoja savo ir kitų saugumu, gali pažeisti darbo apsaugos taisykles. Šiuo požiūriu įdomesnis Čekijos patyrimas, kur aklieji kvalifikuotai rengiami būti muzikos mokytojais. Kaip nurodo Vaclav Polosek straipsnyje "Muzikinis aklųjų lavinimas Čekijoje", muzikos pasaulyje regėjimas nėra toks svarbus - čia aklasis nėra neįgalusis. Geras muzikinis išsilavinimas aklo žmogaus gyvenime tampa jo partneriu.

Atskirai paminėtinas profesoriaus habilituoto daktaro Vytauto Gudonio pranešimas "Aklieji mene kaip specifinis visuomenės nuostatų atspindys". Pranešimas grindžiamas autoriaus asmenine reprodukcijų kolekcija - daugiau nei 300 darbų, surinktų iš įvairių šalių. Knygoje pateikta daug kokybiškų reprodukcijų pavyzdžių: B. Ducio "Neregio išgydymas" (1311 m.), Č.L. Davido "Elgetaujantis Belizarijus" (1781 m.), G. F. Watts "Viltis" (1886 m.), V. Perovo " Aklasis muzikantas" (1864 m.) ir kt. Tokia savita pranešimo tema ir įdomus jos interpretavimas labai paįvairino ir praturtino knygą.

Daugiausia medžiagos knygoje pateikta iš Lietuvos aklųjų patirties. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) centro tarybos narys Juozapas Kairys supažindina su aklųjų padėtimi Lietuvoje. Jis nurodo, kad aklųjų aprūpinimo sistema mūsų krašte buvo ypač organizuota, veikė kaip valstybė valstybėje. Čia buvo sukurtos atskiros mokyklos, namų kompleksai, gamyklos, mokymo kombinatai, poilsio bazės, kurių dabar sąjunga nebegali išlaikyti. J. Kairys mano, kad aklųjų įdarbinimo, buities, profesinio parengimo funkcijas turi vykdyti ne LASS, bet valstybinės ir savivaldybių institucijos, t.y. aklieji turi dalyvauti bendroje darbo rinkoje. Manyčiau, kad neįgalieji turėtų dalyvauti tik jiems prieinamoje darbo rinkoje.

Knygoje pateiktas ir mokslinėje konferencijoje skaitytas žurnalisto Alvydo Valentos įtaigus pranešimas "Aklumas lietuvių kultūroje". Aklojo paveikslą autorius ryškina, remdamasis dešimtimis lietuvių tautosakos ir etnografijos dalykų, meno kūriniais, poezija. Rašinys turi visus moksliniam darbui būdingus bruožus: susistemintus šaltinius, analitinius samprotavimus, išvadas. Analizės gilumas, interpretacijos elementai rodo, kad autorius turi mokslininkui būdingų bruožų. A. Valenta šią temą, kiek pakoregavęs ar išplėtęs, galėtų išvystyti iki disertacinio darbo.

Kunigas Ramutis Janšauskas nagrinėja Šventojo rašto, Senojo ir Naujojo Testamento ir šių dienų katalikų bažnyčios požiūrį į neįgalų žmogų. Kunigas teigia, kad bažnyčia pirmoji atkreipė dėmesį į žmones su negalia, stengdamasi atsiplėšti nuo istorijoje egzistavusio archajinio mitinio mąstymo, kad neįgalieji yra Dievų pasmerkti už nuodėmes, kai naudotas net fizinis smurtas, neįgaliųjų naikinimas.

Informatikos mokytojas Karolis Verbliugevičius rašo apie naujų technologijų įtaką aklųjų gyvenimui. Tai labai svarbus straipsnis, nurodantis konkrečias kompiuterinės technikos priemones, kuriomis gali naudotis aklieji. Kartu pateikiami konkretūs įrangų pavadinimai ir pan. Svarbu ir tai, kad tokiomis priemonėmis jau naudojasi ir Lietuvos aklųjų biblioteka, "Mūsų žodžio" redakcija bei kiti mano sutikti aklieji darbuotojai. Įdomu, kad tokius projektus, padedančius neįgaliems integruotis į visuomenę, pradeda įgyvendinti ir mokslo įstaigos, bibliotekos. Antai Vilniaus universiteto biblioteka įrengs keturias darbo vietas neįgaliesiems: tris iš jų žmonėms su regos negalia.

Knygoje keliami ir įvairūs kiti aklųjų būties klausimai dabarties pasaulyje. Teorinius aklųjų ir silpnaregių socialinio dalyvumo aspektus nagrinėja VU profesorius Albinas Bagdonas, o Lietuvos gyventojų požiūrį į neįgaliuosius ir jų problemas remdamasis sociologinių tyrimų duomenimis apibendrina daktaras Aleksandras Dobryninas.

Baigiant reikia padėkoti konferencijos dalyviams ir šios knygos sudarytojams už įdomią ir mažai nagrinėtą medžiagą. Iš jos sužinome apie požiūrį į aklumą ir akluosius įvairiose Europos šalyse skirtingose kultūrose. Medžiaga gali praversti žmonėms, besidomintiems psichologinėmis, pedagoginėmis, socialinėmis ir neįgaliųjų reabilitacijos problemomis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]