LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Kazimiera VENCKUVIENĖ TILTAI PER METŲ UPES |
Mūsų metai - tai upės, skubančios į gyvenimo jūrą. Ši jūra dosni: ji priima visas upes. Per metų upes statome tiltus savo darbais, svajonėmis, rūpesčiais, tikėjimu rytdiena ir viltimis. Priešais mane sėdi moteris: pasitempusi, išdidžios laikysenos, dažnai juokiasi skambiu jaunatvišku juoku. Jos metų negalima nuspėti. Susipažinkime - tai kaunietė poetė Marija Svetukaitytė-Misevičienė, švenčianti gražų 75-erių metų jubiliejų. - Tai mano jubiliejinė vasara. Ką ten vasara - visi metai mano, kiek jų turiu, - ir juokiasi. Kol geriame kvapnią kavą, Marija pasakoja: "Pušele Suvalkijoj užaugusi..." O buvo vasara, o liepos varvėjo medumi, kai pasaulis sužinojo, kad į jį garsiai rėkdama ir reikalaudama sau vietos po saule atėjo mažytė mergaitė. Laumės jai išbūrė keistą likimą, neparodė kelio, kuriuo ji turėtų eiti, - reikėjo jį susirasti pačiai. Ir Marija jo ieškojo. Nueito kelio vingiai lyg veidrodyje atsispindi jos poezijoje. Vaikystė... ta vienintelė vaikystė nebuvo vien pienių skynimas ir vainikų pynimas. Mažai piemenaitei buvo lemta sužinoti, ką reiškia ankstyvi rytmečiai, kai vaikui miegas būna toks saldus, bet reikia keltis ir basai braidyti po šaltą rasą, justi, koks šaltas rudenio lietus. Bet ji ir tada sugebėjo įžvelgti gamtos grožį. Lyg nujausdama artėjančią nelaimę, į savo jautrią širdį dėjosi ir saugojo gimtinės vaizdus: gėlių spalvas, tylius vakarus, nuostabius saulėlydžius ir žvaigždėtas naktis, kurie dabar gyvena jos posmuose, o šaltos rasos virto deimantais. Ant jaunystės slenksčio likimas daro staigų posūkį - Marija netenka regėjimo. Likimas jos negaili - randų atsiranda ne tik sieloje, o kai juos palieti - skauda. Tačiau Marija nepalūžo. Ji atvažiavo į Kauno aklųjų institutą. Mokėsi, dirbo aklųjų kombinate, dalyvavo meno saviveikloje, visuomeniniame darbe. Taip ji išsiugdė savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo kitų. Likimas papokštavo - ji pradėjo lankyti literatų būrelį prie bibliotekos. Atrodė, kad visa tai juokai, bet tie juokai virto trimis poezijos knygomis: "Griežlės daina", "Pavasario mozaika", "Ten, kur pušys liemeniu mušės". Marija juokiasi ir apie pirmąją knygą sako: - Nors griežlė - pilkas paukštis, bet turi savo giesmę. O griežlė man patinka, todėl ir knygą taip pakrikštijau. O kas supras mano ilgesį ir mano meilę? Juk aš myliu visą pasaulį - žemę, dangų, žmones. Gal net per daug? - besijuokdama paklausia. - Štai ir pastačiau tiltus per savo upes. Stačiau, kaip mokėjau. Užteks, išgerkim kavą, nes ji jau ataušo... ir padainuokim. Ir ji užtraukia: "Jau laukuose nežydės dobilai"...
* * *
Marija SVETUKAITYTĖ-MISEVIČIENĖ
Šalia šaltinėlio
Prie šaltinėlio, šalto, mažo, Žaliai lankas gegužis dažo. Prie šaltinėlio, mažo, žydro, Neužmirštuolių daug sužydo.
Prie šaltinėlio vieną rytą Visi žiedeliai jau nuvytę, Prie šaltinėlio, drumsto, pilko, Mažai beliko žalio šilko.
Tėviškėje
Mano tėviškėj šunys sulos, Sušlamės aukštas beržas prie vartų. Atsigerti norėčiau sulos, Kad nuplautų tą ilgesį kartų.
Vėl norėčiau prie upės arti Tošele piemenėlio užgroti, Kur žirgai pievoj žvengia sarti, Ąžuolai ant kalnelio šakoti.
Kur bitučių žali aviliai, Medumi kvepia žydinčiuos soduos, Daug man džiaugsmo ir skausmo davei, Vieversėlių pažadintas sodžiau.
Šventė
Kai bėga dienos, kai bėga laikas, Taurės pripiltos, putoja vynas. Išgerk, drauguži, nebūki paikas - Jausmus gaivina šis skanumynas.
Krūtinėj lengva taip pasidaro, Vargai nutolsta, siela nekenčia. Duokim, bičiuliai, mes širdžiai garo, Kartu susėdę minėkim šventę.
Mielas drauguži, išgerkim vėlei - Raudonas vynas nuotaiką kelia. Tostus sakykim, taures pakėlę, Geru minėkim nueitą kelią.
Prisiminimai grįžta
Stebiu, kaip debesėliai plaukia, - Gilus tas vasaros dangus, Ir praeitis mane vėl šaukia Į tuos plačius, plačius laukus,
Kur išbraidytos žalios lankos, Švilpynė piemenų skardi - Mane dažnai sapnuos aplanko Vaikystė - nuostabi, skaidri.
Ir vis menu tą skaudžią lemtį - Man trūksta vyturio giesmės. Jūs, debesėliai iškedenti, Daug turit laisvės ir erdvės.
Sudargui
Tas vaikiškas džiaugsmas, tas vaikiškas vargas- Boluoja iš tolo manasis Sudargas. Žvaigždžių skvarbios akys bangelėse švyti, Jos saugo per naktį miestelį mažytį.
Ir Nemuno krantą, žaliuojantį, aukštą, Pasvirusį gluosnį, vėjelio sušiauštą. Ievų baltą skraistę ir Juodkupio tiltą, Skužinskienės kalną, ledynų supiltą.
Čia plaudavau kojas, įkaitus nuo saulės, Nėra man mielesnio upelio pasauly. Tegu ošia jūros, galingos ir plačios. Verkiu aš iš laimės, Sudargą pamačius.
* * *
Neišskrisk, neišskrisk, džiaugsmo paukšti, Iš krūtinės, iš mano dainos. Pasiklysi bekraščiuose aukščiuos, Nėra saulės, nėra šilumos.
Ką gi veikčiau be čiulbesio šito, Be palaimos trumputės tavos, Jei melodija kartais nutiltų, Neskambėtų daugiau niekados?
Jau išblukę ir toliai ir aukščiai, Mena rudenį gėlės laukuos. Neišskrisk, neišskrisk, linksmas paukšti, Kai bus liūdna, kas širdį paguos?
Alyvos
Po langais jau alyvos sužydo, Mano rankos kvepia žiedais. Aš ilgiuosi dangaus skliauto žydro Ir tavęs aš ilgiuosi dažnai.
Gimtas kaime, toks mielas ir žalias, Mano skausmas, jaunystės džiaugsmai. Ir pakeisti tavęs nieks negali, Gatvių triukšmas, praeivių šimtai.
Šnabžda vakaras soduos sutemęs. Greit gegužė išeis, mus paliks. Krinta žiedlapiai vyšnių ant žemės, Visą naktį žiedeliais čia snigs.
|