ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Giedrė REČIŪNIENĖ

KELIONĖ Į GAISRINĘ

Šių metų gegužės mėnesį mes, penktokai, išsiruošėme į Vilniaus miesto 3-ąją priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, esančią netoli mūsų Antano Jonyno vidurinės mokyklos, Ateities gatvėje. Mus maloniai pasitiko ir su mumis bendravo komandos viršininkas pulkininkas leitenantas Romualdas Kazlauskas ir trečios komandos ugniagesiai gelbėtojai - Marius, Darius, Gediminas, Vladas.

Jau nuo pat mokyklos kiemo jaunimas šurmuliavo ir greičiau norėjo pasiekti kelionės tikslą. Merginos skeptiškiau vertino šią kelionę, nors nė viena neatsisakė joje dalyvauti. Vos įžengus į kiemą ir susitikus su ugniagesiais gelbėtojais, pasipylė kruša klausimų: ar parodys mašinas, ar duos pačiupinėti ir apžiūrėti ugniagesių techniką, ar pavežios mašina ir t.t. Klausimai buvo beriami net nesulaukus atsakymų.

Berniukus ypač domino technika. Įspūdingos hidraulinės žirklės, kuriomis karpomos mašinos metalinės dalys, kai reikia išlaisvinti per avarijas mašinose užspaustus žmones. O kaip įdomu buvo patiems užvesti trosu hidraulinį siurblį, prie kurio ir prijungtos hidraulinės replės. Penkiese laikėm suspaudę reples, kad jos neišsiplėstų, o paskui ir nesusiglaustų - nieko neišėjo. Technika galingesnė ir už mūsų penktokus vyrus. Apžiūrėjom gaisrinės mašinas, jų visą įrangą, lipom ant mašinos stogo - pasirodo, ir tenai šio to esama. Linksmai atrodė "jaunieji ugniagesiai", apsirengę ugniagesių kostiumais ir užsidėję jų šalmus, dujokaukes. Žodžiu, viskas nepaprastai įdomu ir įspūdinga.

Kiekvienas tryško emocijomis: Jarekui labiausiai patiko nešiojama radijo stotis, kuria jis šnekėjo su savo draugais, Rimvydui ir Gžegožui - motopompa (gesinimo pompa), kurią jiems parodė Lietuvos jaunųjų ugniagesių atstovas ir kurią jie bandė intensyviai užvesti sukdami rankeną, nors joje ir nebuvo benzino, Aušra ir Janušas buvo labiausiai patenkinti gavę progą "gesinti" gaisrą - lieti vandenį iš ugniagesių vandens žarnos, prijungtos prie mašinos. Deividui labiausiai patiko gaisrinės mašinos. Ugniagesys Marius jį globojo ir viską aiškino.

O labiausiai visiems, net ir merginoms, patiko važiuoti gaisrine mašina su įjungta sirena. Čia buvo viršūnė. Ir apskritai patiko viskas, viskas.

Ne viską suspėjome apžiūrėti, reikėjo grįžti į mokyklą, į pamokų ruošą, nors kaip tyčia tą diena buvo "labai mažai" pamokų, galėjom neskubėti, o pavakariai? Pasirodo, galima jų nevalgyti. Suderėję apsilankyti dar kartą, patraukėme namo.

Po kelionės daug ir ilgai diskutavome.

- Ar gali neregys rinktis ugniagesio profesiją? - klausė Janušas, - juk šilumą jis jaučia, žinotų, kurioje pusėje gesinti.

Išsiaiškinome, kad mokytis reikia įvairių dalykų, nors ir turi negalią. Kol penktokai baigs mokyklą, atsiras naujų technologijų ir tai lengvins žmonių darbą. Gal ir ugniagesio specialybę bus galimą studijuoti, juk nebūtinai reikia pulti gesinti gaisro, galbūt bus galima dirbti organizacinį darbą naudojantis kompiuteriu ir panašiai.

Aptarėme, su kokiomis profesijomis norėtume dar susipažinti. Vyrus domina vyriškos profesijos: norėtų aplankyti karo akademiją, pabuvoti policijoje (aišku, gerųjų pusėje), nuvykti į greitosios medicinos pagalbos stotį ar ligoninę. Merginos mielai apsilankytų kosmetikos kabinete, kirpykloje, dainų įrašų studijoje. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Bandysim susipažinti su įvairiomis profesijomis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]