MUMS RAŠO

Juozas EŽERSKIS

BRAILIO KNYGA VIS DAR REIKALINGA NEREGIAMS

Šiemet sukanka 75 metai, kai buvo pradėtos spausdinti akliesiems knygos Lietuvoje. Tai atsitiko daug vėliau negu kitose Europos valstybėse. Knygos brailio raštu leidžiamos mažais tiražais. Literatūros brailio raštu leidybą apsunkina tai, kad ji, net naudojant pažangiausias kompiuterines technologijas, gana brangi. Pasigirsta balsų: esą brailio raštas jau atgyvenęs, yra pigesnių būdų literatūrai akliesiems leisti, pvz., garsinė knyga. Panašių minčių, kad garsinė knyga pakeis brailio raštą, būta ir tarp pačių neregių, tačiau tai nepasitvirtino. Reikalas čia tas, kad brailio raštas, brailio knyga yra ne tik ir ne tiek informacijos šaltinis kiek apskritai raštingumo įgijimo galimybė. Juk be brailio rašto, skaitydamas vien garsines knygas, aklasis tampa beraštis. Dar pridursime, kad neregiams niekas negali pakeisti malonumo pačiam perskaityti vieną ar kitą knygą. Skaitymo proceso metu žmogus gali pasitikrinti žodžių rašybą, skyrybos ženklų vartojimo taisykles. Todėl daugeliui neregių literatūra brailio raštu ir toliau lieka reikalingas, mėgstamas ir naudingas kultūringo laisvalaikio pomėgis. LAB ir jos filialuose yra nemažai neregių, kurie literatūrą brailio raštu vertina labiau nei garsines knygas. Tokia aktyvi LAB Šiaulių filialo skaitytoja yra Valerija Jonaitytė.

"Paskaitau ir garsines knygas, bet brailio raštu skaityti šimtą kartų mieliau," - teigia moteris.

V. Jonaitytė gimė 1943 metais pirmą Kalėdų dieną Pakruojo rajono Tarvydų kaime, valstiečių šeimoje. Būdama ketverių metukų, susirgo meningitu ir neteko regėjimo.

"Mane kaime aptiko ir tėvus paragino vežti į Kauno aklųjų mokyklą pats Antanas Baltramiejūnas," - prisimena Valerija.

Netrukus ji atvyko į Kauno aklųjų mokyklą. Čia brailio rašto mergaitę mokė pirmoji mokytoja Aldona Stanaitytė-Baltramiejūnienė. Vos tik šio rašto išmokusi, Valerija pradėjo skaityti mokyklos bibliotekos knygas. Išėjusi iš mokyklos, Valerija įsidarbino tuometiniame LAD Šiaulių kombinate darbininke ir čia išdirbo 35 metus, kol išėjo į pensiją. Įsidarbinusi įmonėje ji greitai tapo aktyvia LAB Šiaulių filialo skaitytoja, suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje įsigijo vidurinį išsilavinimą.

"Valerija - geriausia, aktyviausia mūsų filialo brailio knygų skaitytoja. Labai malonu su ja bendrauti, ji viskuo domisi, yra smalsi. Ji skaito įvairią literatūrą - grožinę, mokslo," - sakė apie Valeriją vedėja Stasė Česnauskienė.

Na, ir skaito moteris vos tik laisvesnę valandėlę suradusi - dienomis, vakarais, o kartais net naktimis. "Visas mūsų bibliotekos brailio knygas Valerija yra perskaičiusi ir vis laukia naujų," - vedėjai antrina vyresnysis bibliotekininkas Jonas Pocilauskas.

Paklausta, kokią knygą ji perskaitė pastaruoju metu, Valerija atsakė, kad A. Valentos knygą "Noriu būti gyvenimo dalininkas".

"Tai įdomi, naudinga knyga, nes sužinojau daug nauja apie įvairios negalios žmonių problemas," - sakė skaitytoja. Patikusias mintis iš skaitomų knygų V. Jonaitytė užsirašo sąsiuvinyje brailio raštu ir turi jų nemažai sukaupusi. Ją domina vaistažolės, gydymas homeopatiniais vaistais, istorijos veikėjai. V. Jonaitytė yra ne kartą dalyvavusi LAB rengiamuose respublikiniuose brailio rašto skaitovų konkursuose, tapusi laureate ir prizininke.

Papasakojome apie vieną ištikimą lietuviškos brailio knygos bičiulę, bet tokių aktyvių skaitytojų LAB Šiaulių filiale yra nemažai. Jų taip pat rasime ir kituose LAB filialuose. Jie nė už ką brailio knygos neiškeis į garsinę, nes ši jiems dar vis reikalinga ir be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Brailio knygą labiau mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra geriau išmokę brailio raštą, turi tvirtus skaitymo įgūdžius. O jaunesnių skaitytojų nedaugėja. Matyt, brailio rašto kultūrai, įgūdžiams formuoti didesnį dėmesį turėtų skirti pedagogai: skiepyti meilę brailio knygai, nes "ką jaunas išmoksi, tą senas mokėsi".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]