SPORTAS

JAPONIJOJE LYDĖJO SĖKMĖ

Balandžio 17 diena, Japonija, nedidelis Tshučura miestelis netoli Tokijo. Prie starto linijos rikiuojasi tradicinio "Kasumiguara" maratono bėgikai - iš viso apie dešimt tūkstančių dalyvių. Tarp jų - ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos atstovas Linas Balsys bei dar keliasdešimt regėjimo negalią turinčių sportininkų iš kitų šalių. Mat kartu su sveikųjų čia rengiamos ir tarptautinės aklųjų maratono varžybos.

Tai, kad L. Balsys bėga ilgas distancijas, tarp jų ir maratoną, atidesniems "Mūsų žodžio" skaitytojams - ne naujiena. Maloni naujiena - kad į šias varžybas lietuvį, kaip pajėgų ir perspektyvų sportininką, pakvietė patys jų organizatoriai. L. Balsys nei organizatorių, nei Lietuvoje likusių draugų lūkesčių neapvylė: savo, B3 grupėje, 42 km 195 m nubėgo antras (2 val. 50 min. 12 sek.) ir laimėjo sidabro medalį.

"Visų dalyvių rezultatai nebuvo labai geri, - sako Linas. - Neseniai baigėsi olimpiada, daugelis ilsisi, kaupia jėgas būsimiems startams. Tačiau bėgant maratoną ne viską lemia rezultatas. Kartais rezultatu tampa jau pats faktas, kad įveikei trasą".

Ar daug maratone dalyvavo aklųjų? Anot L. Balsio, apie keturiasdešimt. Suprantama, lyginant su dešimčia tūkstančių reginčiųjų bėgikų, keturiasdešimt gal ir nėra labai daug, tačiau žinant, kad aklųjų, švelniai kalbant, yra šiek tiek mažiau negu reginčiųjų, kad ne kiekvienas iš jų yra sutvertas bėgti maratoną, šis skaičius anaiptol neatrodo toks mažas. "Man pačiam didžiausia naujiena, - sako L. Balsys, - kad maratoną kartu su vyrais bėgo ir kelios neregės moterys. Anksčiau jokiose varžybose to nebuvau matęs".

O dabar kelios sportininko mintys apie kelionę ir tekančios saulės šalį.

* * *

"Japonai apmokėjo kelionę tik vienam žmogui, todėl teko vykti be palydovo (L. Balsys turi I invalidumo grupę).

Tiesioginio lėktuvo į Tokiją nebuvo, todėl skridau per Maskvą. Sakė, kad oro uostuose visur būsiu palydimas, "perduodamas" iš rankų į rankas, bet nieko panašaus nebuvo - viską turėjau susirasti pats. Beveik para Maskvoje, tada 10 valandų lėktuvu iki Tokijo. Iš Maskvos skridome su vienu rusų bėgiku, jis turėjo vertėją, todėl buvo šiek tiek lengviau. Japonų organizacija, švelniai kalbant, buvo tik vidutiniška. Atskridome rytą apie pusę vienuoliktos. Pranešė, kad oro uoste turėsime laukti iki penkių, kol atskris paskutinė delegacija, ir tik tada važiuosime į viešbutį. Kadangi mano draugas jau buvo dalyvavęs šiame maratone, jo tai nesuglumino - nusipirkome bilietus ir savarankiškai pasiekėme viešbutį. Tą dieną net nemaitino: patys susiradome "McDonald's". Kitą dieną anksti ryte gavome pusryčius, bet labai jau kuklius: porą virtų kiaušinių, porą trumpų dešrelių, šiek tiek salotų. O dar ta neįprasta japonų virtuvė, todėl ne viską gali valgyti, ypač prieš bėgimą.

Iki pietų dar gavome po dėžutę sauso davinio. Labai jau taupūs tie japonai!

Be abejo, į akis iškart krinta japonų ūgis. Aš pats ūgiu nepasižymiu, bet jaučiausi kaip aukštaūgis. Moterys labai geranoriškos, paslaugios: išlydi, palydi, lankstosi. Miestelyje, apylinkėse, pro kurias bėgome, nedideli nameliai, maži, jaukiai išpuošti kiemeliai. Gėlės, gražiai įvairiomis formomis apkarpyti krūmai. Jeigu ir yra koks didesnis pastatas, tai tikrai ne gyvenamasis namas.

Kelionė atgal - vėl 10 valandų lėktuvu iki Maskvos, persėdimas Maskvoje ir nusileidimas Vilniuje. Kadangi tarp Vilniaus ir Tokijo laiko skirtumas - 6 valandos, tai rytą išskridus iš Japonijos, vėlai vakare jau galima būti Vilniuje."

Užrašė Augustinas ROTUNDAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]